Apie tai, kaip šiandien dirba ūkininkai ir kokie sprendimai leidžia veikti tiksliai, tvariai bei efektyviai, kalbamės su agroverslo konsultacijų bendrovės IKAR ekspertais.
Įmonė jau daugiau nei 20 metų teikia profesionalias tręšimo ir augalų priežiūros konsultacijas ūkiams visoje Lietuvoje, kuria tvarios žemdirbystės technologijas, vykdo dirvožemio, augalų būklės tyrimus ir mokslinius bandymus.
Į klausimus atsako IKAR inovacijų mokslininkas dr. Martynas Urbutis, mikrobiologas Tomas Kildišis ir chemijos laboratorijos vedėja dr. Vaida Milišiūnaitė.
– Kaip šiandien atrodo moderni žemdirbystė?
– M. U.: Tikslumas, taupumas ir tvarumas – tai ne šūkiai, o pagrindiniai principai. Svarbiausia gerai pažinti savo laukus ir suprasti trąšų savybes, kad tręšiant nebūtų nei per daug, nei per mažai. Būtent tai, ko reikia augalui tą akimirką.
Perteklinis tręšimas ne tik nepadidina derliaus, bet ir nualina dirvožemį, sukelia stresą augalams didinant nuostolius, bei yra žalingi aplinkai. Jis virsta nitratais, kurie nuplaunami į gruntinius vandenis. Taip pat fosfatais, kurie užkemša dirvožemio poras ir mažina biologinį aktyvumą. Ir amoniaku, kuris išsiskiria į atmosferą.
– Vis daugiau ūkininkų renkasi skystas trąšas. Kodėl?
– M. U.: Pirmiausia todėl, kad jos leidžia greitai ir tiksliai papildyti augalų maisto medžiagų poreikius, ypač kritiniais augimo etapais. Skirtingai nei granulės, kurios tirpsta lėtai ir ne visada pasiekia reikiamą vietą, skystos trąšos pradeda veikti iškart – tiek per dirvą, tiek per lapus.
Be to, šiandien ūkininkai vis labiau remiasi tiksliąja žemdirbyste, augalų būklės stebėsena ir dirvožemio tyrimais. Tai leidžia aiškiai matyti, ko augalui reikia konkrečiu momentu. Skystas trąšas galima dozuoti pagal poreikį, greitai reaguoti į streso situacijas ar kritinius tarpsnius.
Jų pranašumas tas, kad galima itin tiksliai apskaičiuoti reikalingą kiekį, jos greitai pasisavinamos, ypač stresinėmis sąlygomis, pavyzdžiui, per sausrą ar šalnas. Be to, labai patogu naudoti su purkštuvais ir derinti su kitais produktais – augalų apsaugos priemonėmis, biostimuliatoriais.
Dar vienas svarbus dalykas – jos ypač naudingos kritiniais augimo etapais, kai augalų poreikiai didžiausi, o laikas sureaguoti trumpas.
– Kokios yra skystųjų trąšų rūšys?
– V. M.: Skystos trąšos skirstomos į dvi pagrindines rūšis – tirpalus ir suspensijas.
Tirpalai – tai visiškai ištirpusios maisto medžiagų sistemos, kurios augalui prieinamos iš karto. Jie neturi tirpumo problemų, todėl ypač tinka skubioms situacijoms, kai reikia greitai papildyti trūkumą ar sustiprinti augalą kritiniu metu.
Tačiau dėl aukštos kokybės sudedamųjų dalių jų kaina didesnė nei kietų ar kristalinių trąšų. Taip pat reikia griežtai laikytis laikymo taisyklių – staigūs temperatūros pokyčiai gali sukelti kristalizaciją.
Suspensinės trąšos – tai dviejų fazių mišiniai: skystos ir labai smulkios kietos. Dalis medžiagų įsisavinama iškart, kita – palaipsniui, todėl efektas išlieka ilgiau. Jų gamyboje galima naudoti pigesnius, mažiau tirpius komponentus, bet tuomet sunkiau tiksliai numatyti, kada augalas gaus visas maisto medžiagas.
Be to, pagal ES reikalavimus etiketėse nurodomas tik bendras kiekis, o ne tai, kokia forma medžiagos pasisavinamos.
– Kaip augalai per lapus įsisavina maistines medžiagas?
– M. U.: Lapų paviršius maisto medžiagas įsileidžia pasyviai – per paviršiaus sluoksnius, be jokios augalo energijos sąnaudos. Įsiskverbimas vyksta per kutikulę, žioteles, smulkias ląstelių struktūras ar net pro lapo plaukelius. Bet jei trąša patenka į augalą per greitai, augalas gali nespėti visko apdoroti – tuomet lapai gali būti pažeisti, tiesiog „nudeginti“.
Lengviausiai per lapus patenka smulkūs, vienvalenčiai jonai, pavyzdžiui, kalis ar natris. Daugiau krūvio turintys jonai – manganas, kalcis – pasisavinami gerokai sunkiau.
– Nuo ko priklauso šių elementų įsisavinimo efektyvumas?
– V. M.: Trąšos fizikinė forma – ar tai tirpalas, ar suspensija – svarbi, bet dar svarbiau pačios maistinės medžiagos cheminė forma. Augalai pasisavina ne oksidus ar elementus, kuriuos matome etiketėje, o jų ištirpusius jonus arba chelatus.
Kad sunkiau pasisavinami elementai būtų įsisavinami efektyviau, jie sujungiami su organinėmis medžiagomis, pavyzdžiui, EDTA, amino rūgštimis ar organinėmis rūgštimis. Tokie junginiai pagerina jų tirpumą, stabilumą ir sumažina nereikalingas reakcijas su kitomis medžiagomis.
– Kaip tvariai ir taupiai naudoti azotą?
– M. U.: Norint mažinti azoto nuostolius ir kartu tausoti aplinką, reikia suprasti, kaip skirtingos azoto formos elgiasi dirvožemyje.
Pavyzdžiui, karbamidas dirvoje per 3–7 dienas virsta amoniu, kuris dalinai išgaruoja kaip amoniakas – prarandama iki 40 proc. azoto. Nitratai, ypač lietingomis sąlygomis, išsiplauna ir nuostoliai gali siekti net 80 proc. Dėl to ūkininkai naudoja daugiau trąšų, kas blogina vandens kokybę ir didina šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją.
– O kaip galima mažinti šiuos nuostolius?
– V. M.: Nors oro sąlygų negalime valdyti, svarbu reguliuoti azoto virsmus dirvoje naudojant specialius produktus, stabdančius mikroorganizmų fermentų aktyvumą.
Moksliniai tyrimai rodo, kad tinkamai naudojant, tokie produktai mažina azoto išplovimą iki 69 proc., emisiją į orą – iki 82 proc., o amoniako išgaravimą – iki 53 proc. Dar geriau veikia, kai naudojamos kelios veikliosios medžiagos kartu.
– Ar tokie produktai nekenkia dirvožemio mikroorganizmams?
– T. K.: Ne, jokio ilgalaikio neigiamo poveikio mikroorganizmams moksliniai tyrimai neparodė, jeigu produktai naudojami atsakingai ir pagal rekomendacijas. Tai yra svarbu, nes norime tausoti dirvą, o ne pakenkti jos gyvybingumui.
– Kaip pagerinus dirvožemio struktūrą galima sumažinti trąšų nuostolius?
– V. M.: Vienas veiksmingiausių būdų – naudoti huminius junginius, pavyzdžiui, humines ir fulvines rūgštis. Tai natūraliai augalinės kilmės medžiagos, susidarančios per ilgesnį laiką, kai skaidoma organika.
Huminės rūgštys gerina dirvožemio struktūrą: stiprina agregatus, padeda išlaikyti drėgmę, gerina oro cirkuliaciją ir aktyvina mikroorganizmus. Kitaip tariant – dirva tampa gyvesnė ir našesnė. Tokie pokyčiai padeda augalams geriau pasisavinti trąšas, todėl jų reikia mažiau, o nuostoliai – mažesni.
Fulvinės rūgštys atlieka dar vieną svarbią funkciją – jos „palydi“ maisto medžiagas iki šaknų, chelatuodamos jas, t. y. padarydamos lengviau pasisavinamas. Taip pat jos mažina augalų patiriamą stresą ir dar labiau suaktyvina mikroorganizmų darbą – kai kuriais tyrimais, net šimtus kartų.
Dar yra humatai – huminių ar fulvinių rūgščių druskos, bei huminai – labai didelės molekulės, kurios veikia ilguoju laikotarpiu. Pastarųjų poveikis dar nėra iki gali ištirtas.
– O kokią naudą turi biostimuliatoriai?
– M. U.: Jie tampa vis svarbesni. Tai natūralios arba biocheminės medžiagos, kurios skatina augalų fiziologinius procesus ir padeda sumažinti cheminių trąšų bei pesticidų poreikį. Tyrimai rodo, kad naudojant biostimuliatorius galima sumažinti trąšų ir pesticidų naudojimą net iki 20–30 proc., taip ženkliai mažinant žemės ūkio poveikį aplinkai.
– Kaip veikia fitohormonų deriniai?
– M. U.: Fitohormonai – tai natūralūs augalų signalai. Jie reguliuoja jų augimą, vystymąsi, prisitaikymą prie aplinkos. Tačiau svarbiausia ne pavieniai hormonai, o jų deriniai: kartu jie sustiprina vienas kito poveikį.
Augimo hormonai skatina ląstelių dalijimąsi ir biomasės augimą. Streso hormonai padeda augalams apsisaugoti nuo sausros, šalnų ar ligų. Kai jie veikia kartu, augalas vienu metu ir auga, ir apsisaugo nuo streso.
Tyrimai rodo, kad tokių derinių poveikis gali būti įspūdingas: fotosintezės produktyvumas padidėja iki 48 proc., chlorofilo kiekis – daugiau kaip 40 proc., antioksidacinė apsauga sustiprėja per 50 proc., o cukrų kaupimas – apie 40 proc.
Pavyzdžiui, sausros metu tokie deriniai gali sumažinti derliaus nuostolius nuo 38 iki 12 proc. Ir visa tai – naudojant labai mažas hormonų koncentracijas. Tai reiškia mažesnes sąnaudas ir didesnę naudą tiek augalui, tiek aplinkai.
– O kokią naudą teikia jūros dumblių ekstraktai?
– M. U.: Tai vienas plačiausiai naudojamų biostimuliatorių. Jie saugo augalą nuo vandens praradimo, skatina maistinių medžiagų transportą ir stiprina antioksidacinius fermentus.
Tyrimai rodo, kad pupose jie padidina santykinį vandens kiekį 19 proc., sausųjų medžiagų kaupimą – 26 proc., o pomidoruose vaisių derlius auga 22 proc., o šaknų biomasė – net 35 proc.
– Kaip amino rūgštys padeda augalams?
– M. U.: Tai dar viena svarbi biostimuliatorių grupė. Amino rūgštys palaiko baltymų sintezę, mažina oksidacinį stresą ir gerina mikroelementų įsisavinimą. Jos saugo ląsteles ir palaiko vandens balansą esant stresui.
Tyrimai rodo, kad purškiant amino rūgščių mišinius žydėjimo metu, derlius gali padidėti 10–20 proc., o derinant su cinku – dar daugiau. Viename kukurūzų tyrime derlius, palyginti su netręštais augalais, išaugo net 114,6 proc.
Be to, cinko-amino rūgščių kompleksai kviečiuose padidino grūdų cinko biologinį prieinamumą apie 22–23 proc.
– Akivaizdu, kad sprendimų ūkininkams šiandien yra daug. Kaip nepasimesti tarp jų?
– M. U.: Svarbiausia nepasikliauti vien reklama ar pažįstamų patirtimi. Viskas prasideda nuo dirvožemio tyrimų, augalų būklės stebėsenos ir tikslaus poreikių įvertinimo. Kai žinai, ko trūksta ir kokiame augimo tarpsnyje yra augalai, daug paprasčiau pasirinkti tinkamas priemones ir jas teisingai suderinti.
Gera žinia ta, kad šiandien jau turime ir technologijų, ir patikrintų sprendimų. Jų dėka pavyks derinti produktyvumą su tvarumu. Ir, svarbiausia, visa tai veikia čia pat – mūsų laukuose.