2027 metų sausio 1-ąją Lietuvoje neturėtų likti nė vienos kailinių žvėrelių fermos. Juos auginantys verslininkai nerimauja ne tik dėl to, kad teks sunaikinti įrangą ir pastatus, – kelis dešimtmečius kailinius žvėrelius auginusios šeimos neįsivaizduoja, kuo reikės užsiimti toliau.
„Jei niekas nepasikeis, galvosiu apie emigraciją. Kol dirbame, viskas atrodo gerai, bet kai pradedu svarstyti, ką veikti toliau, suprantu, kad paprasčiau emigruoti“, – svarstė 32 metų Andrius Vasiliauskas.
Kailiniai žvėreliai jį supa nuo vaikystės. A.Vasiliauskui gimus tėvas prekiavo kailiais, nuo septynerių metų berniukas ėmė talkinti tėvui žvėrelių fermose, o 2015 metais pat, persikėlė gyventi į kaimą Prienų rajone ir įkūrė savo fermą.
Dabar joje yra apie 10,5 tūkst. žvėrelių. Tris fermas Kauno rajone turintis jo tėvas augina dar apie 16 tūkst. gyvūnų.
Technika nebereikalinga
Tačiau Seimui neatlaikius keistai finansuojamų visuomenininkų spaudimo ir priėmus sprendimą visai atsisakyti kailinių žvėrelių verslo viskas pakibo ant plauko.
Žvėrelių fermų atsisakė ir dauguma Europos šalių, todėl joms reikalinga technika tapo bevertė. Kol šis verslas klestėjo Danijoje, lietuviai prisipirko tiek technikos, kad jos užtektų dar dešimčiai metų.
A.Vasiliauskas prisiminė, kad šėrimo mašiną prieš keletą metų pirko už 35 tūkst. eurų, dabar ji kainuotų vos du tūkstančius.
Uždarius fermas liks ir daugybė niekam nebepritaikomų pastatų. „Aš turiu aštuonias maždaug 80 metrų pašiūres, skirtas audinėms. Visose yra išbetonuoti takai, tačiau nesu girdėjęs, kad būtų svarstoma apie betono sunaikinimą ir dirbamos žemės atkūrimą. Jei savo lėšomis reikės sunaikinti ir betoną, greičiausiai viskas liks kaip Anglijoje – ten stovi apleistos, medžiais apaugusios fermos, su kuriomis niekas nieko nebedaro“, – pasakojo A.Vasiliauskas.
Į audinių fermą ūkininkai po žeme atvedė vandentiekį, įrengė vandens rezervuarus. „Ten supiltas maždaug metro storio žvyro sluoksnis, net neįsivaizduoju, kaip reikės viską išvežti“, – svarstė audinių augintojas.
Kompensacijos – juokingos
Panaikinti kailinių žvėrelių fermas užsimojusi valstybė ūkininkams siūlo kompensacijas – po vieną eurą už žvėrelį. Anot A.Vasiliausko, vien vietos įrengimas vienam augintiniui kainuoja apie 150 eurų, o vieta patelei su jaunikliais – apie 600 eurų.
„Mes į vieną gyvūnėlį investuojame apie 800 eurų, o valstybė mums siūlo eurą“, – stebėjosi ūkininkas.
Veterinaro specialybę įgijęs ir ne vieną kailinių žvėrelių fermą Europoje aplankęs A.Vasiliauskas įsitikinęs, kad jie prižiūrimi geriau nei bet kurie kiti gyvuliai, todėl užmojis uždrausti šį verslą jam atrodo sunkiai suprantamas.
Įrangą perka kasmet
Ką veiktų uždariusi kailinių žvėrelių fermas, sunkiai įsivaizduoja ir Kėdainių rajone juos auginanti Aušra Ūksienė.
Kailinių žvėrelių verslu ji su vyru užsiima dvidešimt metų. „Mes dar nesame pensinio amžiaus, abu esame baigę mokslus, įgiję specialybes, bet pagal jas nedirbame jau 20 metų, todėl tas išsilavinimas jau nieko vertas. Reikėtų visiškai keisti gyvenimą ir galvoti, iš ko gyventi toliau“, – svarstė A.Ūksienė.
Šiuo metu sutuoktiniams priklauso trys fermos, kailių apdirbimo ir pašarų gamybos cechai. Į kailinių žvėrelių verslą investuotas ne vienas milijonas, nemažai investicijų reikės ir iki 2027 metų, kai viską teks sunaikinti.
„Jei kas nors sulūžta, negali galvoti, kad metus be to išsiversi. Kai ką prireikia paremontuoti, pakeisti padangas. Tiek pernai, tiek šiemet pirkome įrangos gamybiniam cechui, kad iki galo galėtume normaliai dirbti“, – pasakojo ūkininkė.
Trūksta ir laiko, ir pinigų
Ją trikdo ir trumpas laikotarpis verslui uždaryti, ir valdžios siūlomos menkos kompensacijos. Ūkininkai yra pasirengę sumokėti kompensacijas ir darbuotojams, tarp kurių yra ir tokių, kurie dirba nuo pat fermų įkūrimo, apie 15 metų.
Uždarius ūkį be darbo liks ne tik apie 20 darbuotojų, liks ir nenaudojamos technikos bei patalpų. „Nedideli traktoriai, pagaminti specialiai, kad tilptų stoginėse, kur laikomi gyvūnai, šėrimo mašinos, kailių apdirbimo įranga“, – kitur sunkiai panaudojamą techniką vardino A.Ūksienė.
Anksčiau nebereikalingą įrangą ūkininkai parduodavo ukrainiečiams, tačiau prasidėjus karui situacija pasikeitė.
Kur panaudoti pastatus?
A.Ūksienės nuomone, sunkiausia bus parduoti kailių apdirbimo cechą: „Tai vidury laukų stovintis pastatas. Mes jį suremontavome, įsirengėme taip, kaip mums reikia, bet ar jis gali būti pritaikytas kam nors kitam, abejojame.“
Daug lėšų šeima investavo ir į pašarų apdirbimo cechą. „Kai prieš kokius aštuonerius metus reikėjo imti paskolą iš banko, turto vertintojas tą pastatą įvertino 140 tūkst. eurų, bet tik todėl, kad jis stovi kaime. Jei stovėtų Kaune, būtų vertas 700 tūkst. eurų.“
Nors pastate įrengti šaldytuvai ir kita įranga, moteris abejojo, ar uždarius kailinių žvėrelių verslą jis kam nors dar bus reikalingas. Aplink esantys stambūs ūkiai turi savo patalpas.
Neaišku ir kiek kainuos fermų bei visos jose esančios įrangos išardymas. Uždaryti žvėrelių verslą įpareigojančiame įstatyme ūkininkė įžvelgė kuriozų: „Valstybė lyg ir įsipareigoja sumokėti už pastatų nugriovimą, bet tai turi būti atlikta iki 2027 m. sausio 1 dienos ir pateikti tai įrodantys dokumentai, bet dirbdami mes negalime nugriauti fermos.“
Uždaryti verslą – brangu
Vienoje įmonėje Ūksai augina 40 tūkst. žvėrelių. Jei valstybė už kiekvieną jų mokės po eurą, šeima gaus 40 tūkst. eurų, o į verslą yra investavę apie 2,5 milijono eurų.
A.Ūksienė svarstė, kad kompensacijas numatę politikai, matyt, neįsivaizdavo, kokios yra pastatų nugriovimo sąnaudos, nes nematė po žeme esančios jų dalies. Po žeme išvedžiota elektra, vandentiekis, mėšlo valymo sistema.
Kai kailinių žvėrelių fermos buvo uždaromos Danijoje, visa tai buvo išardoma ir išrūšiuojama pagal medžiagas. „Aš net neįsivaizduoju, kiek tai gali užtrukti ir kiek kainuoti“, – svarstė A.Ūksienė.
Kai liks švari žemės ūkio paskirties žemė, šeima galvos, ką su ja daryti. Auginti kitų gyvulių jie neplanuoja, nes tam reikia daug žemės, o jie turi tik tris hektarus, nes auginant kailinius žvėrelius daug žemės nereikia.
„Mums liks žemė, pastatai, bet yra daug įvairios įrangos, kurią reikės tiesiog išmesti. Ne tik išmesti, bet ir utilizuoti – medį, plastiką, stogo dangą, tačiau į visa tai investuota. Todėl būtų logiška, jei būtų kompensuojamos ir negautos pajamos, nes tai – verslo uždarymas“, – svarstė A.Ūksienė.
Liks šimtai bedarbių
„Dešimt metų valstybė skatino plėsti šį verslą, o dabar liepia viską uždaryti. Kas toliau – karvės, kiaulės ar paukščiai, kažkas vis tiek užklius tiems, kurie siekia labai teisingo gyvenimo“, – piktinosi vienas bendrovės „Danmink“ vadovų Mindaugas Žukauskas.
Jis kailinių žvėrelių versle sukasi nuo 2004 metų, kai Lietuvoje atsirado ir ėmė plėstis ši ūkio šaka, todėl uždarius šį verslą reikėtų keisti kvalifikaciją.
Bendrovė „Danmink“ – vienas didžiausių kailinių žvėrelių ūkių Lietuvoje, jame dirba apie 20 darbuotojų, nemažai jų – vyresnio amžiaus, todėl susirasti kitą darbą ir mokytis ko nors naujo jiems nebus lengva.
Jonavos rajone įsikūrusiai bendrovei „Danmink“ darbininkų reikėtų daugiau, tačiau žinodami, kad darbas laikinas, gyventojai į jį nesiveržia.
Ką daryti su keliomis dešimtimis darbuotojų, suka galvą ir kitų kailinių žvėrelių ūkių savininkai.
A.Vasiliauskas savo fermoje šeimininkauja tik su savo šeimos nariais, tačiau tėvo fermose dirba apie 20 darbininkų. Per mėnesį jie vidutiniškai uždirba 1600 eurų. Fermų šeimininkai teigė atlygį mokantys už valandą, todėl dalis darbininkų per mėnesį uždirba ir po 2500–3000 eurų atskaičius mokesčius.
Pasidomėję darbo galimybėmis pas aplinkinius ūkininkus žvėrelių prižiūrėtojai sužinojo, kad uždirbtų apie tūkstantį eurų. Dalis darbuotojų yra pasiėmę paskolas, nusipirkę namus arčiau darbo vietos, todėl uždarius fermas jiems kiltų nemažai keblumų.
Pateikė ieškinį teismui
Sprendimą atsisakyti kailinių žvėrelių verslo Seimas priėmė remdamasis gyvūnų gerovės principais, kuriuos aktyviai gynė daugiau nei keistai finansuojama visuomeninė organizacija „Tušti narvai“. Įstatymo autoriai ne kartą viešai pripažino, kad konsultavosi su minėtos organizacijos atstovais.
Nors Konstitucinis teismas šių metų kovą šį draudimą pripažino teisėtu, dalį įstatymo paskelbė antikonstituciniu. Teismas nurodė, kad kompensacijų tvarka neatitinka Konstitucijos. Tai palikta vertinti Seimui. Kai įstatymo dalis pripažinta antikonstitucine, Seimas privalo ją taisyti.
Ginčą nagrinėjęs Konstitucinis teismas nevertino kompensacijų dydžio ir tikslų, nes tai nėra jo kompetencija, o 48 ūkiai Regionų administraciniame teisme prašo priteisti net 113 mln. eurų žalą. Tai viena didžiausių ir precedento neturinčių bylų prieš Lietuvą.
Vienas seniausių Lietuvos amatų
Istoriniai šaltiniai teigia, kad kailininko amatas ir kailių prekyba Lietuvoje suklestėjo maždaug XV amžiuje.
Kailių amatininkai ir pirkliai tuomet Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, dirbo susibūrę į savotiškas socialinio-gamybinio pobūdžio draugijas, vadinamas gildėmis.
Vilniuje kailininkų ir kailių dirbėjų gildė buvo įkurta XV amžiaus pradžioje. 1441 metais jie iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio išsirūpino privilegiją be muito prekiauti visose Lietuvos pilyse, miestuose ir turgavietėse.
Vadovaujantis šiuo didžiojo kunigaikščio raštu Lietuvos miestuose prasidėjo gyva prekyba sabalų, kiaunių ir kitų gyvūnų kailiais.
Vilniaus kailininkai 1536 metais įkūrė savo Kailių namus (Dom kušnerskij), kur buvo pardavinėjamos „visokios gauruotos prekės“. Tai buvo didžiausia ir įspūdingiausia to meto kailių prekybos vieta.
Lietuvos kailininkai turėjo privilegiją savo gaminius pardavinėti ir užsienyje. O odininkams buvo nurodyta, kad jie „turi pasitenkinti savo amatu ir jokių išdirbtų odų niekur už Vilniaus miesto sienų nei patys, nei per savo įgaliotinius tenedrįsta nei vežti, nei siųsti“.
Maždaug XVI amžiaus viduryje Lietuvos kailiai ir jaučių odos buvo pardavinėjami Vokietijos ir Italijos miestuose. Kailiai, gintaras ir vaškas tuo metu buvo trys pagrindinės Lietuvos eksporto prekės.