Arbatos ceremonijų meistrė Keiko Kaneko, vilkinti elegantišką kimono, mažu šaukšteliu į porcelianinį dubenį įberia mačios miltelių. Semtuvėliu įpylusi karšto vandens, juos suplaka bambukine šluotele.
Šokius primenantys meistrės judesiai yra šimtmečių senumo ritualas, skirtas arbatos dalijimuisi su svečiais. Tačiau pačią mačią pasaulis atrado palyginti neseniai.
Mačios latė, ledai, pyragaičiai ar net tortas su mačia – tai galima išvysti daugelio šalių kavinėse. Niekas nebeatseka, kas pradėjo šią bangą, bet akivaizdu viena – geros mačios paklausa kur kas didesnė už pasiūlą.
Mačia yra gaminama iš tenčios rūšies arbatos. Ji auginama pavėsyje, nuskinama, garinama ir sumalama į labai smulkius žalius miltelius. Apdorojimas visai kitoks nei įprastos žaliosios arbatos. Juolab kad aukščiausios kokybės mačia malama akmeninėmis girnomis.
Daugelis arbatos augintojų vis dar dvejoja, ar verta įšokti į šį traukinį, – kas bus, jei mačia staiga nustos buvusi tokia populiari? O Japonijos žemės ūkio ministerija stengiasi juos paskatinti: siūlo ūkininkams paramą, specialų dirvožemį, naują techniką, yra parengusi patarimų.
„Nenorime, kad mačios mada būtų trumpalaikė. Siekiame, kad ši arbata taptų tradicinė ir virstų pasauliniu Japonijos prekės ženklu“, – sakė žemės ūkio ministerijos Arbatos skyriaus tarnautojas Tomoyuki Kawai.
Vyriausybės duomenimis, tenčios arbatos rūšies, kuri naudojama mačiai, derlius per keliolika metų beveik patrigubėjo: 2008-aisiais jis siekė 1452 tonas, o 2023 metais – jau 4176 tonas. Apskritai per pastarąjį dešimtmetį Japonijos arbatos eksportas išaugo dvigubai, o daugiausia nuopelnų dėl to tenka būtent mačiai.
Tačiau augintojai neskuba plėsti plotų. Be to, šiame Japonijai svarbiame sektoriuje apskritai mažėja kvalifikuotų darbuotojų. Savo ruožtu mačią pradėjo siūlyti Kinija ir kai kurios kitos Pietryčių Azijos šalys. Taip japonai gali ir netekti vieno savo pasidižiavimų.