„Štai kokie ūgliai. Per vienerius metus po metrą išstypo – taip tankiai būti negali, reikės išsijuosus karpyti“, – apžiūrėjęs dailia eile susodintas „Rajka“ veislės obelis tarė Kretingos rajone gyvenantis Adomas.
Genėjimo darbai netoli Darbėnų – Medšarkiuose ir Medomiškiuose – esančiuose jo soduose, kuriuos vieną nuo kito skiria maždaug 800 metrų atstumas, prasidės apie sausį – vasarį, kaip visada.
Pernai jiedu su žmona genėjo labai nuoširdžiai, paskui džiaugėsi gražiais žiediniais pumpurais ir dar gegužės pradžioje tikėjo, kad derliaus per abu sodus, užimančius 6 ha, turės oho, kiek. Bet po vienos netikėtai šaltos nakties žiūri – kone visi žiedai parudavę.
„Ėjom, po piestelę, po kuokelį ieškojom – gal koks dar bus užsilikęs?“, – pasakojo Virginija.
Šiemet daugelis Lietuvos sodininkų nusiminę: laukto derliaus nėra. Tą patį kalba ir Poškiai: pernai priskynė per 50 tonų obuolių, o šiemet dėl tų nelemtų šalnų – gal 6-ias su trupučiu. Senesnės arba labai jaunos obelys nukentėjo vos ne 100 proc., pasisekė toms, kurios yra atsparesnių veislių.
„Šalna veikė kaip liežuvis, – palygino Adomas. – Dvi obelis aplenkė, trečią „sutvarkė“, ketvirtą – taip pat, penktos pasigailėjo, vieną šoną nudegino“.
Žolė, pašnekovų žodžiais, iki rudens augo kaip pasiutusi, tad kas dvi savaites teko traktoriumi važiuoti ir šienauti. Atėjus rudeniui, šeima pasidžiaugė bent tuo, kad, skirtingai negu kituose šalies regionuose, pajūrio kraštuose krušos ir ledokšnių gamta nedavė.
„Ramiai sau nuvažiuojam skinti saldinių „Kovalenkovskoje“ – ogi matom, kad ir tų kažkokiu būdu pamažėję, lyg buvo daugiau? Pasirodo, viršūnėse paukščiai, desantininkai iš rytų, nulesė, kai kur tuščius vidurius bepaliko“, – juokėsi Virginija.
Kainas kilstelėjo, bet pirkėjų netrūksta
Ko jau ko, bet optimizmo šiai sutuoktinių porai galima pavydėti. „Ar verksi dabar atsisėdęs? Kiek turim, tiek užteks“, – patikino Adomas. Kai kartais pirkėjai turguje jo paklausia, ar bent minimumą šį sezoną iš obuolių užsidirbti pavyks, jis pajuokaujantis, jog, kiek trūks, „Sodra“ pridės. Anot pašnekovo, gyvenimas duotas vienas – atsikėlei iš ryto sveikas ir džiaukis ta diena, ir eik į priekį.
Šiemet Poškiai obuolių kainas kilstelėjo nei daug, nei mažai –20-čia centų už kilogramą. Pernai patys gražiausi, elitiniais vadinami, kainavo 2,8 euro, o dabar prašo 3-jų. Bet siūlo ir už 2,5, ir už 2, o mažiukus – ir už 1,5 euro. Obuolys žmogui esąs reikalingas tik kaip desertas – paskanauti, pirmiau pavalgius bulvių, duonos, mėsos arba kruopų.
„Negalim skųstis, kiek į turgų obuolių atvežam, tiek parduodam, perka labai gerai, nors medžio vainiko viduje, po šakomis, likę augti vaisiai, trūkstant saulės, taip gražiai, kaip anksčiau, ir nenusispalvino“, – atviravo Adomas. Tiesa, pirkėjų skoniai keičiasi: pernai pageidaudavo truputį rūgštesnių, šiemet – saldesnių. Įnoringieji atidžiai renkasi, stebi, kad nė taškelio, nė rauplelės ant vaisiaus nesimatytų – esą vaikai tokių nevalgys. „Keisti žmonės – nori ekologiško, chemija nepurkšto obuolio, bet kaip tokį užauginsi be „taškelio“? Stebuklų nebūna“, – įsitikinusi Virginija.
Nors Poškiai teigė chemijos beveik nenaudojantys, tačiau ir be jos neapsieina. Pavyzdžiui, auginant populiarųjį „Auksį“, nori nenori tenka nupurkšti bent du kartus. O štai Olandijoje sukurtos žieminių obuolių veislės „Eliza“, lenkiškos „Red Kroft“, čekiškos „Rajka“ arba itin atsparios amerikietiškos „Honeycrisp“ purkšti nereikia, jos rauplėmis neserga.
Kartu – ne tik prie cepelinų
Derlių darbėniškiai savo sandėlyje visuomet išlaikydavo iki pat gegužės, o šiemet tikisi, kad pavyks nebent iki Trijų Karalių, iki Velykų – niekaip. Dėl šaltos ir lietingos vasaros mažai prisukę ir medaus. Bet bitininkystė, pašnekovų žodžiais, ir yra antraeilis dalykas – žiemai pasiliko iki 60 avilių ir daugiau plėsti neketina. O kaip nuo 1993-iųjų puoselėjimus sodus?
„O juos jau žinom, kas ateityje iš mūsų perims“, – šypsojosi Virginija, rankomis parodžiusi į abi puses, mat čia pat, už buto sienų, savo atskiruose būstuose įsikūrę abu sūnūs – Alvydas ir Donatas su šeimomis. Didelė šeimyna gyvena ir buitį tvarkosi atskirai, bet kartais susibėga pavalgyti cepelinų, be to, dalijasi ir veikla. Darbėnų ugniagesių komandoje skyrininku dirbantis Donatas laisvomis dienomis iš obuolių gamina įvairių skonių actą, jo žmona Vilma – traškučius, Alvydo žmona Gintarė – juosteles. Kadangi pats Alvydas – Darbėnų seniūnas ir yra gerokai užimtesnis, „prikimba“ rečiau, bet ir jis vakarais arba savaitgaliais peiliu supjausto obuolius „čipsams“, taip pat padeda spausti sultis.
„Investavome ir patys įsigijome sulčių spaudimo įrangą, iš Vokietijos parsisiuntėme pasterizatorių – norime būti užtikrinti, kad mūsų obuolių sultys bus tikrai skanios ir vertingos“, – paaiškino Virginija.
Prie Poškių namo telefono būdelėje su užrašu „Adomo obuolys“ veikia ir savitarnos krautuvėlė. Tai – Donato sumanymas. Anot jo, telekomas buvo paskelbęs idėjų konkursą ir iš viso išdalino 15 tokių būdelių. „Ir man pavyko laimėti – už idėją joje atidaryti savitarnos parduotuvę. Po to turėjau nufotografuoti, aprašyti, kaip šį projektą pavyko įgyvendinti“, – pasakojo D.Poškys.
Dabar ties jų namu Darbėnuose sustoja ir gatvės praeiviai, ir pravažiuojantieji mašinomis – garbingai palikę prašomą pinigų sumą, kas medaus stiklainiuką pasiima, o kas buteliuką obuolių acto.