Neretai jų ieško braškių augintojai, mat sunkiai pakeldami konkurenciją su lenkais galvoja, kuo pakeisti auginamas kultūras.
Sodinukus ir desertines vynuoges Joniškio rajone, Butniūnų kaime, augina Giedrius ir Rima Balčiūnai. Po didžiulius, pusę hektaro ploto, užimančius vynuogyno „Gardžios vynuogės“ šiltnamius paskui šeimininkus bėgioja Sekvoja. „Čia administracija, o mes – tie gizeliai“, – juokiasi į keturkojį rodydama Rima.
Visą vynuogių derlių ji kartu su Giedriumi nuskina ir parduoda tai Panevėžio, tai Vilniaus, tai Šiaulių turguose.
„Šiauliuose prekiaujame jau penkerius metus – čia mus pažįsta ir jau žino, kad vynuogės Lietuvoje taip pat užauga, be to, jos žymiai skanesnės negu atvežtinės. Šiemet tinklus užmečiau ir Panevėžyje, Vilniuje. Vilniečiai fotografuoja – netiki, kad uogos neatvežtinės.
Nepaisant to, viską parduodame turguose. Kas dabar reta, žmonės stovi eilėje. Nuo aštuntos valandos ryto iki pietų galima parduoti pusę tonos uogų, nors mūsiškės triskart brangesnės nei atvežtinės“, – pasakoja G.Balčiūnas.
Per sezoną jis su Rima išaugina, nuskina ir parduoda apie 10 tonų vynuogių. Penktadienį skina – šeštadienį prekiauja. Ant kiekvieno ūglio kabo po kekę, o kekė sveria vidutiniškai nuo pusės iki kilogramo.
Pavasarį Balčiūnai prekiauja šparagais, kuriuos užaugina 60 arų lauke. Bet nuimti šparagų derlių – ne tas pats, kas vynuogių, šparagams nuskinti ir pagalbą kviečiasi. Kaip sako ūkininkas, suskinti 100 kg šparagų – yra ką veikti. Vynuogės – visai kas kita: vienas pjūvis žirklėmis ir kilogramą turi – nėra problemų penktadienį nuo pietų iki vakaro nuskinti 500–600 kg uogų.
„Mūsų dviejų ūkyje užtenka, bet daugiau ir plėstis nebegalime. Jeigu galvotume apie plėtrą, reikėtų samdyti darbuotojus, o tada jau, kad išsilaikytume, ir apimtis reikia dvigubinti“, – skaičiuoja Giedrius.
„Be to, pilnavertį darbuotoją turėti būtų labai sudėtinga, nes žinios įgyjamos per ilgus metus. Reikia išmokyti, kurią šakelę kirpti, kurią kekę palikti. Net ir uogas skinant matome, kad ant to paties vynmedžio viena kekė jau subrendusi, o kita – dar ne. Desertinės vynuogės – tai ne vyninės. Šios daugmaž vienodos, o nuimant derlių kerpi viską iš eilės“, – papildo Rima.
Vyninės ir desertinės vynuogės, anot G.Balčiūno, praktiškai skirtingos kultūros. Tokios vynuogės paprastai būna mažesnės, jų kauliukai – didesni, odelė – storesnė, jose daugiau rūgščių, cukrų. Vis dėlto vyninių vynuogių plotai Lietuvoje plečiasi – yra ir kelis hektarus užimančių laukų.
„Tokioms vynuogėms didžiausia bėda – pavasarinės šalnos. Bet ten vynuogę užauginti – tik proceso pradžia“, – sako Giedrius.
O štai tarp „Gardžių vynuogių“ „priešų“ – strazdai ir širšės.
„Šiemet su strazdais lenktyniavome, kurie greičiau nuskins uogas. Jie bent jau tvarkingai lesa: pradeda kekę ir ją visą sulesa.
Kurapkos uogas lesa, o širšės kai užpuola, tą vynmedį paliekame nejudinę – jeigu nuskinam sukandžiotas uogas, jos puola kitą vynmedį.
Turim tų valgytojų“, – juokiasi R.Balčiūnė.
Ūkininkai skaičiuoja, kad taip netenka netgi 10 proc. uogų. Nuo priskinamų 10 tonų tai jau ne tokie ir menki kiekiai.
Visos Rimos ir Giedriaus vynuogės auga šiltnamiuose. „Lauke iš viso neauginame, nes tai – mūsų išgyvenimo duona.
Norint užauginti derlių, mums reikia atitinkamų sąlygų. Jei ne šiltnamiai, su tokia vasara kaip šiemet būtume rankas ištiesę prie bažnyčios sėdėję“, – sako Giedrius.
O šiltnamyje gali kontroliuoti procesą, be to, čia uogos apsaugotos nuo vėjų, audros, krušos. Ir nors dėl prastesnio vėdinimo ligų šiltnamyje daugiau negu lauke, kitaip neišeina – vynuogėms reikia šilumos.
Kaip aiškina pašnekovai, vynuogė sustabdo savo veiklą – „jos kraujas sustoja“ – kai temperatūra nukrenta žemiau 12 laipsnių, ima stoti nokimas. Ši vasara vynuogėms buvo labai nepalanki: kai naktį temperatūra nukrisdavo iki 8 laipsnių, augalas tarsi susivyniodavo, ir visiškai funkcionuoti pradėdavo tik nuo pietų. Dėl to vynuogių nokimas vėlavo.
„Pavasaris buvo ankstyvas. Atrodė, jau liepos vidury imsime derlių, tačiau iš tiesų jį pradėjome skinti net trimis savaitėmis vėliau negu 2024-aisiais“, – pasakoja Giedrius. Balčiūnų šiltnamiuose auga apie 300 vynuogių veislių, o pačių vynmedžių – virš tūkstančio. Iki ūkis taip išsiplėtė, praėjo šešeri metai. Nors pačioje pradžioje G.Balčiūnas nė neturėjo planų imtis ūkininkavimo.
Sako, tiesiog buvo smalsu paragauti vienos, kitos, trečios vynuogės veislės. Iš viso, sako, pažįsta daugiau nei 600 vynuogių veislių skonį. „Galėčiau diskutuoti apie skonines savybes“, – šypsosi.
Iš pradžių vynuogės buvo hobis. Vėliau vyras pradėjo ieškoti kito gyvenimo kelio. Giedriaus tėvukas buvo bitininkas. Ir pats G.Balčiūnas mėgino užsiimti bitininkyste, laikė 40 avilių. Bet, anot Giedriaus, Lietuvoje iš bitininkavimo nepragyvensi – medus visiškai nuvertintas, todėl bitininkystės atsisakė.
O vynuogės visą laiką augo šalia. Prieš šešerius metus pastatęs vieną šiltnamį ilgainiui nusprendė: nori išgyventi – reikia didinti kiekį.
„Gal ir klaida, kad užsodinau šitą „zoologijos sodą“, – juokiasi. – Dvidešimt veislių būtų daug patogiau prižiūrėti. Bet vis ieškai tos pačios pačiausios.
Norėčiau nusileisti iki 150. Juk yra penkių spalvų – geltonos, raudonos, mėlynos, juodos ir rausvos – vynuogės. Jų dvigubėja, nes vienos – besėklės, kitos – su sėklomis. Kai renkiesi pagal tai, kada dera, dar trigubėja. Taip ir gaunasi 150.“
Iš esmės visos vynuogyne auginamos vynuogių veislės išvestos Ukrainoje – ten klimato sąlygos artimiausios mūsiškėms. „Nėra itališkų, nėra ispaniškų veislių – ten vegetacijos laikas 150–180 dienų. Aš tokios prabangos neturiu. Man reikia veislių, kurios sunoksta per 90 dienų“, – paaiškina Giedrius.
Dažnas pirkėjas ieško besėklių vynuogių, bet šios, sako vynuogių augintojai, turi mažiau skonio ir yra truputį mažesnės. Įsivaizduokite, yra kelios vynuogių veislės, kur viena uoga užauga iki 40 gramų. Jos lyg didžiosios slyvos. Bet šios veislės – su sėklomis, besėklių tokių nėra.
„Ar kada nors gailėjotės, kad pasukot į vynuogių auginimą“, – klausiu Balčiūnų, ir man dar nebaigus klausimo Giedrius nukerta: „Ne. Čia ne darbas. Man tai hobis ir poilsis. Kai čia atvažiuoju, aš jau ilsiuosi, ne dirbu.“