Nors Pieno įstatymas nuo 2020 m. vidurio nebegalioja – po Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo visa jo redakcija pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai pagal priėmimo tvarką, – valstybinės institucijos dar kelerius metus priiminėjo sprendimus taip, tarsi šis įstatymas tebebūtų galiojantis.
Jos perrašinėjo dokumentus, taisė teismų išaiškinimų pasekmes.
Dar daugiau – Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM) pavaldžios įstaigos toliau vykdė ir kontrolės funkcijas, kurios pagal įstatymą turėjo būti nutrauktos: tikrintojai važiuodavo į įmones, tikrindavo sutartis, rengdavo ataskaitas ir metines apžvalgas, nors teisinis pagrindas tokiems veiksmams jau buvo išnykęs.
Stiprėjant karui Artimuosiuose Rytuose – nerimas dėl maisto stygiaus: šalys imasi įvairių priemonių
Teisėkūros ekspertai teigia, kad tokia praktika ne tik provokuoja biudžeto švaistymą, bet ir kelia klausimą dėl atsakomybės už sprendimus, priimtus remiantis neveikiančiu įstatymu.
Įstatymas prieštarauja Konstitucijai
Susiję straipsniai
Apie susiklosčiusią situaciją – pokalbis su Europos Parlamento nariu, buvusiu Konstitucinio Teismo pirmininku Dainiumi Žalimu.
– Ar teisės aktų pakeitimų ir jų administravimo mechanizmų trūkumai rodo sisteminę problemą Lietuvos teisėkūros procese? – paklausėme D.Žalimo.
– Pirmiausia reikia pažymėti, kad pagal Konstituciją Konstitucinio Teismo nutarimai yra galutiniai ir neskundžiami.
Be to, jei įstatymas ar kitas teisės aktas (ar jo dalis) Konstitucinio Teismo nutarimu pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, toks teisės aktas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo dienos nebegali būti taikomas.
Tai tiesiogiai nustatyta Konstitucijos 107 straipsnyje.
Konstitucinis Teismas savo praktikoje ne kartą yra pabrėžęs: Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas.
Atitinkamai tokį teisės aktą priėmusiam subjektui kyla konstitucinė pareiga pripažinti tokį teisės aktą netekusiu galios arba pakeisti jį taip, kad naujai nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarautų Konstitucijai.
Tol, kol ši konstitucinė pareiga nėra įvykdyta, atitinkamas teisės aktas jokiomis aplinkybėmis negali būti taikomas. Tad Konstitucija netoleruoja tokios situacijos, kai atitinkamas teisėkūros subjektas vengia, delsia priimti atitinkamus teisės aktus.
– Kaip Jūs matote – ar šiame teisėkūros kontekste per pastarąjį dešimtmetį situacija keitėsi? Pagerėjo ar pablogėjo?
– Per pastaruosius dešimtmečius Lietuvoje Konstitucinio Teismo nutarimai dažniausiai buvo įgyvendinami.
Vis dėlto pasitaiko ir išimčių. Paties Konstitucinio Teismo duomenimis, šiuo metu dar yra keturiolika nutarimų, kurie nėra įgyvendinti. Vienas iš tokių pavyzdžių – 2020 m. vasario 6 d. nutarimas.
– Ar institucijų veiksmai, panaikinus 2020-aisiais Pieno įstatymą, gali būti laikomi teisėtais? Kokių konstitucinių nuostatų pažeidimai gali kilti tokiu atveju, ypač kalbant apie teisinį tikrumą ir valdžios atsakomybę?
– Kalbant apie konkrečią situaciją svarbu tikslumas.
Konstitucinio Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutarimu Konstitucinis Teismas antikonstituciniu pripažino konkrečią Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas) redakciją (t. y. 2015 m. birželio 25 d. redakciją).
Kai kurios vėliau priimtos nuostatos nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai ir liko galioti.
Turiu omenyje šio Įstatymo 3 straipsnį „Ūkio subjektų nesąžiningų veiksmų draudimas“ ir 5 straipsnį „Reikalavimas pagrįsti žalio pieno pirkimo kainos mažinimą“, išdėstytus vėlesnėmis redakcijomis: 2015 m. gruodžio 22 d. ir 2018 m. gegužės 31 d.
Todėl teisiškai nėra visiškai tikslu teigti, kad visas Įstatymas apskritai neteko teisinės galios. Tam tikros jo nuostatos galioja ir gali būti teisinis pagrindas priimti institucijų ir pareigūnų sprendimus. Tačiau tai nereiškia, kad institucijos gali remtis tomis teisės normomis, kurios buvo pripažintos antikonstitucinėmis.
Jei valstybės institucijos priima sprendimus remdamosi jau nebegaliojančiu teisiniu reguliavimu, kyla rimtas klausimas dėl tokių veiksmų teisėtumo.
– Kokia yra valstybės tarnautojų ar institucijų atsakomybė už sprendimus, priimtus pagal neveikiantį įstatymą? O kaip teismai traktuoja situacijas, kai institucijos ignoruoja Konstitucinio Teismo, kitų teismų nutartis?
– Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas reikalauja, kad visos institucijos veiktų tik pagal jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus.
Valstybės institucijos, vykdydamos savo funkcijas, negali viršyti joms Konstitucijos ir įstatymų suteiktų įgaliojimų.
Ginčus, ar valstybės, ar savivaldybės institucijos, jų pareigūnai neviršijo jiems suteiktų įgaliojimų, ar buvo kompetentingi priimti sprendimus, pirmiausia nagrinėja administraciniai teismai.
Administraciniai teismai turi teisę panaikinti sprendimus, kurie buvo priimti viršijant institucijų įgaliojimus arba remiantis netinkamu teisiniu pagrindu. Be to, nukentėję asmenys tokiu atveju gali reikalauti žalos atlyginimo.
Konstituciniu požiūriu situacija, kai veikiama viršijant įgaliojimus, gali reikšti kelių svarbių principų pažeidimą – pirmiausia teisinės valstybės, atsakingo valdymo, taip pat teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principų.
Visi asmenys turi teisę tikėtis, kad institucijos veiks pagal aiškų ir galiojantį teisinį reguliavimą.
Plačiau žvelgiant į teisėkūrą, jei praėjus daugiau nei penkeriems metams po Konstitucinio Teismo nutarimo vis dar nėra pašalintos atsiradusios teisės spragos, tai rodo problemą. Demokratinis teisėkūros procesas iš tiesų nėra greitas, tačiau toks laikotarpis vargu ar gali būti laikomas racionaliu.
Neįžvelgia jokios žalos
Tuo tarpu ŽŪM laikosi nuostatos, kad ir po Konstitucinio Teismo nutarimo galiojo vėliau priimti Pieno įstatymo pakeitimai. Būtent jais ministerija ir vadovavosi.
„Atskiri Pieno įstatymo straipsniai, kurie buvo pakeisti ar papildyti vėliau priimtais Pieno įstatymo pakeitimų įstatymais, nėra tiesiogiai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, todėl jie buvo taikomi ir jais turėjo buvo vadovaujamasi priimant atitinkamus sprendimus“, – teigė ministerija.
Pasak ministerijos, oficialų išaiškinimą, kad tokios nuostatos negali būti taikomos pieno tyrimų paskyrimo tvarkai, LVAT pateikė tik 2026 m. sausio 7 d. sprendime, todėl iki tol teisinio pagrindo jų netaikyti nebuvo.
„Ministerijos vertinimu, neteisėtų sprendimų nebuvo priimta, ir žala valstybei ar rinkos dalyviams nebuvo padaryta, kadangi buvo vadovautasi galiojančiais teisės aktais“, – teigiama ŽŪM atsakyme.