Artėja „Agroforumas“: kaip technologijos ir nauji iššūkiai keičia Lietuvos žemės ūkį

Vis tik technologinį proveržį lydi ir kita realybė – nenuspėjamos grūdų, trąšų bei energijos kainos, ekstremalūs gamtos reiškiniai ir sudėtingas ūkininkų bandymas planuoti veiklą, kurios vienas gamybos ciklas trunka kone metus.

Apie tai, kaip keičiasi Lietuvos žemės ūkis, ko šiandien labiausiai reikia ūkininkams ir kokių atsakymų bus ieškoma lapkričio 5 dieną vyksiančiame „Agroforume“, „Agroambasadorių“ laidoje diskutavo „Agrokoncerno“ komercijos vadovas, agronomas Arnas Radzevičius ir Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas, buvęs žemės ūkio ministras Ignas Hofmanas.

I. Hofmano teigimu, viena didžiausių „Agroforumo“ verčių – galimybė vienoje vietoje susitikti skirtingoms žemės ūkio sektoriaus grandims.

„Agroforumas“ yra svarbus tuo, kad tai yra platforma, kuri apjungia žemės ūkio sektorių, kaip pirminės grandinės gamintoją, agroverslą, tai yra žemės ūkio tiekimą, perdirbimą, logistiką ir visus kitus dalykus. Na, ir svarbiausia, turbūt, kad apjungia ir mokslą bei vartotoją. Vis tik vartotojas šitoje grandinėje yra svarbiausias“, – kalbėjo I. Hofmanas.

Pasak A. Radzevičiaus, svarbu ir tai, kad renginyje susitiks ne tik ūkininkai ar verslo atstovai.

„Ir švietimo bus atstovų, ir politikos formuotojai. Taip pat turėsim ir gausybę tokių temų, kuriomis gal mažiau buvo kažkas kalbama – apie inovacijas ir kitus dalykus“, – pasakojo A. Radzevičius.

Vis mažesnei visuomenės daliai tiesiogiai susiduriant su žemės ūkiu, mažėja ir supratimas, kuo ši veikla skiriasi nuo kitų verslo sričių.

„Kadangi laikui einant vis mažiau ir mažiau žmonių dirba žemės ūkyje ir didžioji dalis visuomenės tolsta nuo žemės ūkio, kaip pirminės maisto gamybos grandinės, tas vartotojo supratimas, kas yra tas žemės ūkis, kuo jis yra ypatingas, kokia jo specifika, sunkiai suprantamas. Ir tai yra natūralu – žmogui, kuris gyvena mieste, dirba darbą, nesusijusį su žemės ūkiu, suprasti visus žemės ūkio niuansus yra sudėtinga“, – sakė I. Hofmanas.

Jo įsitikinimu, būtent dėl to žemės ūkiui reikia nuolatinio visuomenės švietimo.

„Tai sakyčiau, būtent to ir trūksta – švietimo: kas yra žemės ūkis, kuo jis yra ypatingas, kokia jo specifika. Tai yra vienintelė ūkinė veikla, kuri 100 procentų yra priklausoma nuo gamtos aplinkybių ir mes negalime daryti jiems įtakos. Va čia ir yra pagrindinė žemės ūkio specifika“, – teigė Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas.

Pasak jo, visuomenėje dėl to kyla ir klausimų, kodėl žemės ūkis remiamas valstybės ar Europos Sąjungos lėšomis.

„Žmonės yra nutolę nuo supratimo, kas yra tas žemės ūkis, ir išgirdę, kad štai ūkininkams bus išmokėta kažkokia parama, jie dažnai priima priešiškai. Bendra žemės ūkio politika, kuri yra Europos Sąjungoje, yra ne šiaip sau sugalvota ir tas rėmimas reikalingas ne dėl ūkininko, o iš tikrųjų jis yra skirtas vartotojui, nes kitu atveju, jeigu nebūtų šito dalyko, mes už maistą mokėtume dar brangiau“, – aiškino I. Hofmanas.

A. Radzevičius siūlo į žemės ūkį žvelgti ir kaip į vieną nacionalinio saugumo elementų.

„Pirmiausia, tai reikėtų atkreipti dėmesį į nacionalinį saugumą ir faktą, kad žemės ūkis yra pripažinta svarbi šaka būtent šiai sričiai. Ir šiandien gyvenam ekstremalių įtampų laikais“, – sakė jis.

Kaip pavyzdį A. Radzevičius prisiminė COVID-19 pandemijos pradžią, kai valstybėms uždarinėjant sienas išryškėjo gebėjimo apsirūpinti maistu svarba.

„Staiga vilkikų eilės ties Lenkijos siena iš Vokietijos nusidriekė dešimtis kilometrų ir visi pradėjo sienas uždarinėti, ir staiga visi pradėjo žiūrėti, o kur čia tie grūdų rezervai mūsų Lietuvoje. Žmonės nešė kruopas ir grikius iš parduotuvių, gyvenom nežinomybėj. Ir tas dalykas, manau, puikiai parodo, kiek tai yra svarbu turėti vidinį resursą, gebėti užsiauginti, apsirūpinti maistu“, – kalbėjo A. Radzevičius.

Dar viena svarbi būsimo „Agroforumo“ kryptis – inovacijos. I. Hofmanas šiandien vykstančius pokyčius lygina su istoriniu perėjimu nuo gyvulio jėgos prie mechanizuotos technikos.

„Žemės ūkis tikrai išgyvena, sakyčiau, perversmą, virsmą, kone revoliuciją. Kada kažkada buvo pereinama nuo gyvulio jėgos, nuo arklio prie traktoriaus, buvo didžiulis virsmas, tai šiandien mes turime virsmą, kuris jau iš tikrųjų prasidėjęs – nuo paprastos technikos prie išmaniosios technikos, prie robotizacijos. Tas procesas vyksta“, – kalbėjo I. Hofmanas.

Tiesa, modernizaciją stabdo didelė technologijų kaina.

„Be abejo, šitos technologijos yra be galo brangios ir tikrai dar ūkininkai susiduria su tuo, kad įpirkti jas tikrai sudėtinga, bet tai po truputį ateina ir ta technika, kuri važinėja mūsų laukuose, jau yra tikrai pakankamai inovatyvi: automatiniai vairavimai, tręšimai pagal žemėlapius ir visi kiti dalykai. Tai čia labai glaudžiai susieja su ekonomika, su sąnaudų taupymu“, – aiškino I. Hofmanas.

A. Radzevičius sako, kad inovacijos jau keičia ne tik žemės ūkio techniką, bet ir tai, kas auginama laukuose.

„Jeigu kalbėjom apie tiksliuosius tręšimus, vairavimus, pirmieji apsisukimai traktoriui automatiškai vyksta lauko galuose, pirmieji įvežėme autonominį robotą. Problema, pavyzdžiui, yra, kad jis negali važiuoti bendro naudojimo keliais ir jį reikia pervežti iš lauko į lauką, tai vėl įstatyminės bazės toms inovacijoms turi būti ruošiamos“, – pasakojo jis.

„Agroforume“ A. Radzevičius ketina kalbėti ir apie dirbtinio intelekto kuriamas augalų veisles.

„Pats pranešimą ruošiu ir kalbėsiu apie dirbtinio intelekto kuriamas veisles. Jos jau Lietuvoj kultivuojamos, antri metai auga ir tai yra būtent algoritmų rekomendacijomis sukurtos veislės. Pirmieji metai parodė labai gerus rezultatus“, – sakė agronomas.

Anot jo, dar didesnių pokyčių galima tikėtis kitame dešimtmetyje.

„Dar daugiau inovacijų mūsų laukia po 2030-ųjų metų, kada mes tikimės pirmųjų genų redagavimo produktų, kurie atsiras rinkoje, ir veislės taps dar atsparesnės sausroms, liūtims, kenkėjams, kai kuriom ligom jos nebesirgs netgi. Šitokie dalykai agronomams nelabai suvokiami, nes tai yra kitos kartos įrankiai, kurių niekas neturėjo iki šiandien ir negalėjo susapnuoti“, – kalbėjo A. Radzevičius.

A. Radzevičiaus teigimu, žemės ūkyje šiandien netrūksta informacinio triukšmo.

„Mes turim rinkoje bendrai labai daug triukšmo apie tai, kad vieni žino geriau už kitus, nes teikia paslaugą ar prekę. Ir tai mane, kaip specialistą, labai erzina, nes dažnai matau, kad tiesiog vyksta regresas kai kuriuose dalykuose“, – kalbėjo jis.

Tačiau, anot jo, ūkininkai neturėtų aklai klausyti net ir specialistų.

„Tie žmonės ir neturi klausyti aklai, nes pas kiekvieną yra situacija visiškai kitokia. Vienas turi mažą ūkį, kuriame nori auginti, nežinau, šilauoges pusę hektaro, ir taip pat toj pačioj salėj gali būti žmogus, kuris valdo poros tūkstančių hektarų šeimos ūkį, išsinuomavęs daug žemės, statantis fermas ar biodujų jėgaines, ar dar kažką. Ir tikiuosi, kad abu jie kažką ras, bet ir pasiūlymai, ir idėjos, ir galimybės kažką naujo įgyvendinti pas juos skiriasi“, – sakė A. Radzevičius.

Vis dėlto, anot jo, per pastaruosius 15 metų Lietuvos žemės ūkis technologiškai smarkiai pasikeitė.

„Per 15 metų mano žemės ūkyje jis pasikeitęs labai stipriai, labai stipriai sumodernėjęs, technologiškai labai paaugęs ir tai rodo, kad žmonės išgirsta“, – teigė agronomas.

Diskusijos pabaigoje pašnekovai sugrįžo prie vartotojo vaidmens.

„Vis tik ne veltui aš pradžioj pasakiau apie vartotoją. Vis tik vartotojas yra svarbiausias visoj šitoj grandinėj, nes jis vartoja produktą ir jis padiktuoja kryptį ar madą, ko reikia ir ko reiks ateity. Na, o verslo, tame tarpe ir žemės ūkio veiklos, yra prievolė prisitaikyti“, – sakė I. Hofmanas.

A. Radzevičius atkreipė dėmesį, kad už tvaresnius produktus daugiau mokėti pasirengusi tik dalis vartotojų.

„Labai keista, nes kaip tik mačiau dabar tyrimą, neseniai atliktą Lietuvoje, kad sutiktų mokėti daugiau už maisto produktus tik maža dalis apklaustųjų, jeigu jie būtų ekologiški ar su mažesniu anglies dvideginio pėdsaku“, – pasakojo A. Radzevičius.

Lapkričio 5 dieną Žemės ūkio akademijoje vyksiančiame „Agroforume“ ūkininkai, verslo, mokslo ir kitų sričių ekspertai ieškos atsakymų į sektoriui aktualius klausimus – nuo technologinės žemės ūkio transformacijos iki trąšų kainų, klimato keliamų iššūkių ir konkurencingumo.