Deja, šis tikslas neretai nustumiamas į antrą planą, o elektra nepelnytai sureikšminama. Būtent ši klaida lemia aukštas energijos kainas šalyje.
Statistika rodo, kad gyventojai šilumai išleidžia daugiau nei elektrai ar gamtinėms dujoms. Šiuo požiūriu šilumos ūkis yra svarbiausia energetikos sritis. Elektros vartojimas yra svarbiausias pramonei. Kam skiriamas didžiausias valstybės dėmesys? Akivaizdu, kad gyventojai neturėtų permokėti už šilumą tam, kad subsidijuotų pramonę.
Parama biokurui – nepakankama
Siekiant mažiausios šilumos kainos, šilumos tiekimo įmonės privalo maksimaliai pereiti prie lietuviško, vietinio, biokuro, žymiai pigesnio už importines dujas.
ES fondų parama biokuro katilinių diegimui leidžia greičiau atsipirkti investicijoms ir atpigti šilumai. Deja, iki šiol perėjimas prie biokuro nesulaukia pakankamo rėmimo. Per paskutinius 7 metus biokuro katilinių diegimui iš viso skirta 145 mln. litų. Šiuo metu paskirstyta, bet neįsisavinta dar 60 mln. litų. Didesnę paramą – po 18 mln. litų – pasidalino trys biokuro projektai (Alytus, Šiauliai ir Utena), kiti sulaukė iki 6 mln. litų vienam projektui, rėmimo.
Tokios paramos apimtys apčiuopiamą naudą duoda tik mažesnių miestelių šilumos ūkiams. Nenuostabu, kad mažesniuose miesteliuose ir šilumos kainos šiandien yra mažesnės nei diskriminuojamuose didmiesčiuose. Palyginimui – vandentvarka per tą patį laikotarpį sulaukė net 3 mlrd. litų paramos. Daugiau nei 3 mlrd. litų valstybei kainuos ir SGD terminalo projektas.
Supainioti prioritetai
Šiuo metu viešojoje erdvėje vis garsiau girdima nuomonė, esą iš biokuro gaminant šilumą, būtina gaminti ir elektrą. Tai prieštarauja pagrindiniam tikslui – siekti mažiausios įmanomos šilumos kainos.
Europoje kogeneracija skatinama planuojant ne šilumos katilinių įrenginių, o elektrinių statybą. Rekomenduojama statant elektros gamybos įrenginį numatyti ir prasmingą šilumos energijos panaudojimą, taip didinant bendrą energinį efektyvumą. Bet ne atvirkščiai.
Pavyzdžiui, nepritaikyta šilumos panaudojimui Elektrėnų elektrinė yra priversta atliekine šiluma šildyti ne gyventojus, o žuvis Elektrėnų mariose. O „Lietuvos energija“ miestelio šildymui papildomai stato 40 MW biokuro katilinę be elektros gamybos. Šis žingsnis teisingas – Elektrėnuose šiluma iš biokuro ir be elektros bus pigi.
Lietuva – mažų elektros kainų zonoje
Siekiant mažų šilumos tarifų būtina aiškiai atskirti biokuro taikymą šilumos ir elektros sektoriuose. Biokuro taikymas šilumos ūkyje visais atvejais reiškia pigesnę šilumą.
Būtina suvokti, kad platus biomasės vartojimas elektros sektoriuje lemia priešingą rezultatą – žymiai augina elektros kainą. Elektros gamyba iš atsinaujinančių resursų nėra kainą mažinantis kelias. Štai Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) organizuotame aukcione 12 metų laikotarpiui užfiksuota iš biomasės gaminamos žaliosios elektros kaina yra net 33 ct/kWh, o elektros kaina biržoje sudaro 13 ct/kWh.
Investavę į nuosavas elektrines, ateityje iš jų patys privalėsime pirkti brangią elektrą. Vietoje to, kad vartotume elektrą rinkos kaina. Strategiškai teisinga Lietuvos kryptis – ne gaminti patiems brangiai, o nutiesus elektros jungtis į Švediją ir Lenkiją, elektrą žymiai pigiau pirkti rinkos kaina.
Būtina stiprinti jungtis ir tarp Baltijos valstybių, kad galėtume naudotis Estijos jungtimi su Suomija. Tikroji energetinė nepriklausomybė ir yra prieiga prie kuo platesnio šaltinių rato.
Verta įsiklausyti į akademiko Jurgio Vilemo prognozę, kad Lietuva bent dešimtmetį bus išskirtinai gerų elektros kainų zonoje. Valstybė tiesiog privalo naudotis šiuo privalumu ir pirkti elektrą patraukliu tarifu.
Elektra iš atliekų – beprasmė
Dėl tos pačios priežasties elektros gamyba yra neracionalus, nereikalingas sprendimas ir atliekų jėgainėse, kurių gaminama šilumos energija išstumtų dujas ir atpigintų šilumą.
Elektros gamybos įrenginiai tokio tipo jėgainėse projektą, gaminant tokį patį kiekį energijos, brangina trečdaliu, todėl investicija į elektros gamybą augina tiekiamos šilumos kainą ir atliekų priėmimo mokestį. Tuomet už tai sumoka atliekas utilizuojanti ir šilumą vartojanti bendruomenė. Kitu atveju, jei šilumos ir atliekų priėmimas nebrangsta, elektrą valstybei teks supirkti brangiau nei rinkos kaina. Tai gula ant elektros vartotojų pečių. Kam viso to reikia?
Dar vienas niuansas. Žaliąja elektra atliekų jėgainėse pripažįstama tik ta energijos dalis, kuri pagaminama iš biodegraduojančios atliekų dalies. Tai įmanoma tik deginant nerūšiuotas atliekas, tuomet apie 40 procentų pagamintos elektros laikoma žaliąja. Vilniuje bus deginamos rūšiuotos atliekos, todėl žaliosios elektros gamyba yra neįmanoma. Elektra būtų nei žalia, nei pigi.
Atliekų jėgainės, gaminančios šilumą, yra racionalūs projektai, jei jų dydis dera su visuomenės poreikiais ir interesais. Jėgainės galia turi būti apribota atliekų kiekiu regione, o visa gaminama šiluma tiekiama į šilumos tinklus. Taip būtų išvengta atliekų importo rizikos ir garantuotos geriausios atliekų utilizavimo ir šilumos kainos.
Daugėja dezinformacijos
Įsiklausę į viešus raginimus energiją gaminti išimtinai kogeneracijos būdu, šalyje neturėtume nei pigios šilumos, nei pigios elektros.
Šiuo pasiūlymu visuomenė klaidinama jau kurį laiką, o tokia dezinformacija turi organizuotumo požymių. Tikėtina, kad artimiausiu metu paaiškės, kas atsakingas už šių pseudo tikslų viešinimo organizavimą.
Panašu, kad dezinformacijos tikslas yra vedant valstybę energetiniais klystkeliais įsisavinti (pasisavinti) 2014-2020 metais šiam sektoriui ketinamą skirti ES fondų paramą, apie 1 mlrd. litų.
