Vieni tikina, kad pastačius šias jėgaines greitu metu Lietuvoje neliks atliekų, tuo tarpu kiti teigia, kad jų turime net per daug ir tuoj galime tikėtis Europos Sąjungos sankcijų. Situacija su pramoninių atliekų kiekiais yra skandalinga ir miglota, nes niekas negali pasakyti tikslių skaičių. Oficialios valstybinės informacijos nėra.
Kiek turime perdirbimui netinkamų komunalinių, pramoninių atliekų ir kokios sankcijos laukia, jų nesutvarkius? Apie tai kalbamės su „Sweco Lietuva“ viceprezidentu Aidu Vaišnoru ir UAB „Atliekų tvarkymo konsultantai“ direktoriumi Alfonsu Brazu.
Atliekų ne tik užteks, bet ir liks
„Sweco Lietuva“ viceprezidentas tikina, kad ir pastačius nacionaliniame šilumos ūkio plėtros plane numatyto dydžio atliekų deginimo jėgaines Kaune bei Vilniuje iš atliekų pagaminto kuro šioms jėgainėms tikrai užteks ir dar liks. Ekonomika juda į priekį, vartojimas bet kuriuo atveju auga, gamyba auga taip pat. Pasak jo, tikėtis ženklaus atliekų kiekio mažėjimo nereikia.
„Pavyzdžiui, „didžiajame“ Kauno regione, jei apibendrintai kalbėtume apie Kauno, Panevėžio, Alytaus ir Marijampolės apskritis, vien registruotų pramoninių atliekų tinkamų energijos gamybai susidaro apie 140 tūkst. tonų per metus. Prie šito kiekio pridėjus po mechaninio biologinio apdorojimo įrenginių likusias perdirbimui netinkamas atliekas – bendras kiekis sudaro apie 300-330 tūkst. tonų.
100 megavatų katilui, kad jis normaliai dirbtų reikia nuo 250 iki 300 – tūkst. tonų atliekinio arba biokuro. Paprastai katilo darbo režimas taip pat nėra visiškai pastovus, todėl realus kuro kiekis dar truputį vaikščioja“, – aiškino A.Vaišnoras.
Pateikti skaičiai – tai oficialiai Aplinkos apsaugos agentūros teikiami duomenys apie Lietuvoje susidarančias atliekas. Realiai atliekų yra dar daugiau, bet jos yra tvarkomos kitais būdais. Nuošalyje paliekama tai, kas tvarkoma kitaip ir kas yra Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos (FNTT) darbo arba Aplinkos apsaugos inspektorių akcijų objektai.
A.Vaišnorui keista atrodo diskusija, kad Lietuvoje nėra atliekų. Jis ragina paskaičiuoti vartojimą, pasižiūrėti statistiką kitų Europos valstybių, kurios esą galbūt atsakingiau savo apskaitas tvarko.
„Atsiverskime Šveicarijos žemėlapį ir pasižiūrėkime, kiek pas juos gyventojų ir kiek atliekų deginimo jėgainių. Lietuvoje norime tik tris pastatyti ir diskutuojame, kad mums neužteks atliekų. Jau oficialioje statistikoje jų užtenka, o kai atversi neoficialius klodus, tai ten paaiškės, kad tų atliekų yra daug daugiau“, – palyginimus pateikė viceprezidentas.
Sąvartynas – tai pats blogiausias atliekų tvarkymo būdas, tai natūralu, kad jis turi būti ir pats brangiausias. Jei atliekų šalinimas sąvartynuose išliks pigus – visos atliekos ir keliaus ten, kaip iki šiol buvo.
„Anksčiau Lietuvoje net 95 procentų atliekų nukeliaudavo į sąvartyną. Tik pastaraisiais metais tas skaičius pradėjo mažėti ir artėti prie 70 procentų Mums dar toli iki labiau pažengusių valstybių, kurios perdirba po 40 ar 50 procentų. Likusi atliekų dalis naudojama energetikoje. Tuomet ir sąvartynuose yra šalinami tik likučiai, kurie sudaro tik 10-30 procentų visos atliekų puokštės“, – teigė A.Vaišnoras.
Pasak „Sweco Lietuva“ atstovo, Lietuvai tai būtų puikus rodiklis, jei iš bendro atliekų kiekio per artimiausius metus sugebėtų pasiekti 25 ar 30 procentų perdirbimą.
Situacija yra skandalinga ir miglota
UAB „Atliekų tvarkymo konsultantai“ direktorius A.Brazas teigė, kad situacija su pramoninių atliekų kiekiais yra skandalinga ir miglota. Jau trys ar keturi metai nėra jokios valstybinės programos pramonės atliekų tvarkymo. Pasibaigė senos programos laikas ir naujos niekas neparuošė, nes niekam jos nereikia. Jis klausia: „Ar čia nėra jokių problemų?“.
„Jau keli metai Ūkio ir Aplinkos ministerija nesusiderina, kas pramoninėmis ir verslo atliekomis turėtų užsiimti. Jie neparuošia normalios dalykiškos programos, ką su šiomis atliekomis daryti ir kiek jų yra. Neįdomu, kaip jas galima perdirbti bei kur panaudoti. Oficialios valstybinės informacijos nėra. Jiems nereikia nei apskaitos, nei koordinavimo. Pramonė ir verslas turi savo galva tvarkyti atliekas“, – priekaištavo A.Brazas.
Pasak jo, būtina išsiaiškinti ir buitinių atliekų kiekius. Jų Lietuvoje šiuo metu susidaro apie 1,3 mln. tonų. Maža dalis – apie 50 tūkst. tonų gali būti kompostuojama. Antrinių žaliavų surenkama apie 350 tūkst. tonų. Trečdalis jų skirtas tik kūrenimui, nes niekur kitur negalima padėti. Iš likusio atliekų kiekio, maždaug 900 tūkst. tonų, galima pagaminti maždaug pusę tinkamo sukūrenti kuro – 450 tūkst. tonų.
Kūrena ir tai, ko nederėtų
„Sweco Lietuva“ viceprezidentas teigė, kad šiuo metu pramoninės atliekos utilizuojamos įvairiais būdais. Jos patenka į sąvartynus legaliais ir nelegaliais būdais. Atliekos yra maišomos su komunalinėmis atliekomis ar deginamos. Pramoninės atliekos taip pat yra nelegaliai kūrenamos.
„Važiuoji žiemą į Klaipėdą, gražus kelias, miesto panorama ir rūgsta kaminai. Jei paskaičiuosi, kuo jie kūrena – tai esu įsitikinęs, kad daugelis jų kūrena tuo, kuo kūrenti nederėtų. Kartu daug pramonės įmonių kūrena tvarkingai, atsakingai ir viskas su jomis yra gerai“, – sakė A.Vaišnoras.
Lietuvos pramoninkai yra atsidūrę įvairiose situacijose. Pavyzdžiui, su užteršta mediena į sąvartyną atliekų vežti negalima. Medienos daug prasisuka: „Skelbiama, kad medienos atliekų yra 100 tūkst. tonų. Tuo netikiu, nors užmuškite mane, kad Lietuvoje yra toks jų kiekis, kai nukertama 8 mln. kietmetrių ir panašus kiekis yra apdirbama“, – teigė viceprezidentas.
„Užterštą medieną paprastoje kaimo katilinėje kūrenti turėtų būti uždrausta, bet Lietuvoje į daugelį dalykų Aplinkosaugos tarnybos žiūri pro pirštus. Per metus išrašo tris ar keturias baudas po 1 tūkst. eurų, o tos firmos ir toliau kūrena“, – situaciją apibūdino A.Brazas.
Dar viena pramoninė atlieka – nuotekų valymo įrenginių dumblas. Dabar jis kompostuojamas, tačiau jo mažai kas nori, nes Lietuvoje dirvos nėra tokios blogos. Be to, niekada negali būti garantuotas dėl jo kokybės, nes niekada nežinai, kas į kanalizaciją buvo išpilta, gal ten yra daug chromo ar kitų metalų. Todėl paprastai įsiūlyti iš nuotekų dumblo pagamintą kompostą žemdirbiams nėra paprasta. Tie, kas gamina baldus turi impregnuotos, klijuotos, laminuotos medienos, kurią galima sudeginti.
Kalbant apie atliekų tvarkymą, tai yra labai daug tikslų, dėl kurių atliekų deginimo jėgainės yra statomos: šilumos gamyba, elektros gamyba, medicininių ir probleminių atliekų tvarkymas, medienos apdirbimo atliekų tvarkymas, statybos griovimo ar atnaujinimo darbų likučių panaudojimas.
Atliekų deginimas kaip legali alternatyva
Kalbant apie atliekų deginimą – reikalingas ir rūšiavimas, nes visko juodame storame maiše sudeginti negalima. Atliekų deginimo jėgainė duoda legalią ir įperkamą atliekų tvarkymo alternatyvą.
„Kai alternatyvos nėra, bet kuri pramonės įmonė, kaip ji elgiasi? Į sąvartyną vežti negaliu, galų gale tai yra brangu. Legaliai sutvarkyti irgi negaliu, nes rinkoje nėra tinkamų įrenginių, tada aš manipuliuoju. Sukūrenu nelegaliai, atiduodu ar parduodu draugui. Perku pažymas, pagal kurias Lietuvoje importuoja ar eksportuoja – veikla verda. Pakuočių tvarkymas Lietuvoje jau yra visuomenei gerai žinomas anekdotas“, – pavyzdžius pristatė „Sweco Lietuva“ viceprezidentas.
Pasak A.Vaišnoro, atliekų kiekis, kuris yra realiai sutvarkomas ir kuris parodomas pažymose kaip sutvarkomas – skiriasi kaip diena ir naktis. Dėl to, kad tokia yra sistema ir valstybinė politika tai leidžia. O žmonių, kurie suprastų ir normalizuotų tą sistemą nėra. Tuo metu tai apsimoka, nes nėra legalios alternatyvos. Pirmiausia, turi būti suteikta legali alternatyva.
„Baldų kombinatai mielai atiduotų ir dar primokėtų už užterštą medieną ir ramiai naktį miegotų, lyginant su tuo, ką jie daro dabar, nes neturi pasirinkimo“, – aiškino problemą viceprezidentas.
Jėgainės dydis – investuotojų reikalas
A.Brazo teigimu, kokio dydžio jėgaines statyti Vilniuje ir Kaune turi nuspręsti investuotojai, o ne ministerija, politikai ar žmonės iš gatvės. Pagal kainą nėra didelio skirtumo kokio galingumo statyti. Eksploatacija taip pat daug nesiskiria. Pašnekovas įsitikinęs: „Čia daugiau tik triukšmas dėl triukšmo“.
„Jėgainę galima apkrauti ir nepilnu pajėgumu. Ji puikiausiai dirba. Galima kūrenti pusės ar net trečdalio apkrovos. Jei pritrūktų atliekų – galėtų dirbti mažesne apkrova. Žinoma, energijos būtų pagaminta taip pat atitinkamai mažiau. Kiek įdėsi kuro, tiek pagamins šilumos ir elektros“, – sakė A.Brazas.
Pašnekovo nuomone, jėgainių statymas – tai daugiau interesų reikalas: „Kai kuris verslas norėtų statyti 99 megavatų pakuros galingumą. „Lietuvos energija“ ir jų nusamdyti konsultantai siūlo statyti 71 megavatų galingumo jėgainę. Jėgainės turi dar turėti rezervą – pakilti ar sumažėti maždaug 20 procentų“, – sakė direktorius.
Tuo tarpu A.Vaišnoras teigė, kad energetikos ekonomika turi vieną paprastą savybę – kuo didesni įrenginiai, tuo mažesnė savikaina. Dideli įrenginiai, tai dideli kapitalo kaštai ir didelė atsakomybė, kurios dažnai bijoma.
ES baudos užgrius valstybės pečius?
Praktika apie priimtų įsipareigojimų nevykdymą ES jau yra žinoma. ES reglamentai yra privalomi visoms šalims narėms. ES direktyvos yra rekomendacinio pobūdžio dokumentai, kuriuose primygtinai rekomenduojama visoms šalims narėms perkelti į savo šalies teisę. Lietuva taip pat turi mažinti bioskaidžių atliekų patekimą į sąvartynus, didinti perdirbimą ir mažinti atliekų šalinimo į sąvartynus kiekį.
Pramoninių atliekų kiekiai padidėja tuomet, kai atsiranda legalizavimo galimybė. Panašiai atsitiko ir su komunalinėmis atliekomis, kol atskiruose regionuose nebuvo atskiros rinkliavos, tai atliekų kiekis nebuvo didelis.
„Įgyvendinus atliekų panaudojimą energetikoje ir atliekų perdirbimą, tas kiekis po sudeginimo sumažėja keturis kartus“, – teigė A. Vaišnoras.
Pasak viceprezidento, Lietuvos ekonominėmis ir klimato sąlygomis atliekų panaudojimas energetikoje yra optimalus. Finale pasiektume, kad atliekų šalinimas sąvartynuose neviršytų tų 30-35 procentų, kas yra nustatyta ES direktyvose ir nereikėtų aiškintis su ES Komisija.
„Baudų taikymas yra kaip kraštutinė priemonė. ES Komisija neturi tokios teisės imti tiesiai ir bausti. Tokių praktikų buvo, kai atskiros valstybės buvo nubaustos ir mokėjo baudas, kurios skaičiuojamos už dieną ar už mėnesį. Mokėjo lenkai, graikai, italai.
Baudos mokėjimo sprendimą iki tol, kol nepašalintas pažeidimas priima Europos Teisingumo teismas ir jis nustato dydį. Dydis varijuoja nuo daugelio parametrų: pažeidimo mąsto, reikšmingumo, ekonominio pažeidimo konteksto, kiek sukuria žalos. Baudos dydžiai nuo kelių tūkst. eurų per dieną iki šimto tūkst. eurų per dieną. Tačiau tai neatleidžia nuo įpareigojimo pašalinti pažeidimą“, – matytus pavyzdžius pateikė A. Vaišnoras.
Lietuva prisiėmė įsipareigojimus ir anksčiau ar vėliau reikės juos įgyvendinti. Lietuvai reikės mažinti bioskaidžių atliekų šalinimą sąvartynuose. Iki 2020 metų reikės sumažinti šalinamų atliekų kiekį į sąvartyną. Maždaug pusė atliekų gali būti atsinaujinanti energetika.
Taikoma atsakomybė būtų skirta valstybei, nes ES Komisijai subjektas yra valstybė. Valstybė pirmiausia padaro pažeidimą, nes neužtikrina tinkamo įgyvendinimo. Kaip valstybė viduje tas baudas paskirsto, tai čia jau valstybės vidaus reikalas.
„Šiuo metu už pramoninių atliekų tvarkymą bendrąja prasme vieno atsakingo subjekto nėra. Truputį kitaip pasiskirsto atsakomybė. Čia reikia žiūrėti atskirai kiekvieną atskirą subjektą. Žinoma, valstybė pirmiausia turėtų gintis ir pasižiūrėti, gal greituoju būdu įmanoma tuos reikalavimus patenkinti“, – planus numatė A.Vaišnoras.
Kalbant apie atliekų tvarkymą, pašnekovas nemato Lietuvoje kažkokių rimtų problemų, kurios negalėtų būti išspręstos per protingą laiką.
„Žinoma, jas reikia išspręsti, nes jos ir neatsirado per vieną dieną. Projektai yra dideli – kalbant apie sąvartyno statybą, tai jis kainuoja apie 50 mln. eurų. Atliekų deginimo jėgainės pastatymas – apie 150 mln. eurų. Kalbant apie nuotekų valymo sistemą – kainuoja dešimtis mln. eurų. Tokie dideli projektai paprastai įvyksta per tris ar keturis metus“, – teigė viceprezidentas.
