Šią savaitę šilumos tiekimo įmones „Litesko“ ir „Vilniaus energiją“ Lietuvoje valdanti Prancūzijos grupė „Veolia“ pateikė maždaug 100 mln. eurų vertės ieškinį prieš Lietuvą. Toks pareiškimas nukeliavo į Tarptautinį investicinių ginčų arbitražą (ICSID) Vašingtone.
„Veolia“ reikalauja atlyginti žalą, patirtą dėl galimai nesąžiningo Lietuvos elgesio, kompanijos investicijų nusavinimo, diskriminuojamų teisės aktų pakeitimų ir veiklos reguliavimo sprendimų.
Išgirdę tokią žinią buvęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas ir kiti konservatoriai suskubo aiškinti, kad jokių reikšmingų „Veolia“ investicijų išvis nebuvo – esą taip „Vilniaus energija“ bando išsukti uodegą nuo kaltinimų dėl didelių šilumos kainų.
Tačiau advokatų profesinės bendrijos „Fort“ advokatas Andrius Bambalas perspėjo, kad Vašingtono arbitražo teismas – menki juokai: net jei bylos baigtis nebus tokia, kokios tikisi ieškovai, pats procesas smogs mūsų šalies įvaizdžiui pasaulio investuotojų akyse.
Kas iš tiesų privertė milžinišką Prancūzijos įmonių grupę, kurios apyvarta siekia 24,4 mlrd. eurų, imtis griežto žingsnio ir kuo tai gali baigtis? „Lietuvos rytas“ tai bandė išsiaiškinti su „Veolia“ viceprezidente Centrinei ir Rytų Europai Malika Ghendouri.
– Kiekvienoje valstybėje įstatymai keičiami. Kodėl dėl to keliate pretenzijas Lietuvai? Ar tai nėra pačios valstybės teisė, o jūs privalote paklusti, jeigu norite dirbti Lietuvoje ir prisiimti šią verslo riziką?
– „Vilniaus energija“ visada gerbė ir gerbs įstatymus. Lietuva gali priimti juos tokius, kokius mano esant reikalinga.
Tačiau nepriklausomos valstybės teisė priimti įstatymus neturi nieko bendra su šia byla.
„Veolia“ gyvuoja jau 165 metus. Patikėkite, puikiai žinome, ką reiškia verslo rizika. Mes dirbame 40 valstybių ir ne kartą esame susidūrę su įvairiais sunkumais.
Tačiau čia susiklostė išskirtinė padėtis. Lietuva yra pasirašiusi tarptautinį susitarimą, įpareigojantį apsaugoti Prancūzijos investicijas savo šalyje.
Bet buvo priimti diskriminaciniai įstatymai ir teisės aktai mūsų atžvilgiu. Mūsų investicijos nebuvo apsaugotos, o dėl Lietuvos institucijų, paskirų pareigūnų, politikų veiksmų mums, investuotojams, padaryta žala.
Pagal tarptautinę sutartį bet kuriam Prancūzijos investuotojui, kurio turtas nusavinamas ar investicijos sumenkinamos, Lietuva privalo atlyginti. Tokia yra šios bylos esmė.
– Tai Lietuvoje buvo priimti įstatymai ar kitokie teisės aktai, skirti tyčia pakenkti kompanijai ir žlugdyti jos veiklą?
– Ar tam tikri įstatymai buvo priimti iš anksto numatant pakenkti „Vilniaus energijai“ ir verslo grupės „Veolia“ investicijoms, spręs arbitražas.
Tik noriu pabrėžti, kad svarbu ne vien teisės aktai, bet ir jų interpretacijos. Valstybės institucijų, valstybės pareigūnų veiksmai ir sprendimai, dėl kurių patyrėme žalą, gali būti naujai vertinami arbitražo teisme. Tokių sprendimų sąrašas labai ilgas.
– Po jūsų pranešimo apie teismą girdėti nuomonė, kad taip darote spaudimą Lietuvai ir Vilniaus miesto savivaldybei, nes neva norite likti Vilniuje ir po 2017 metų pavasario, kai baigsis šilumos ūkio nuomos sutartis. Ar tai tiesa?
– Mes nenaudojame arbitražo teismo kaip įrankio kam nors gąsdinti arba spausti. Tokie procesai kainuoja labai brangiai, trunka ilgai ir kenkia abiejų pusių įvaizdžiui. Todėl manyti, kad per arbitražą siekiame pratęsti Vilniaus šilumos ūkio nuomą, yra neteisinga.
Vilniaus šilumos tinklų nuomos sąlygos ir jos terminai numatyti 2002 metais sudarytoje sutartyje su mūsų kompanija. Koks nuomos terminas joje nurodytas, tokio ir bus laikomasi.
– Tačiau energetikos ministras Rokas Masiulis prikišo, jog „Vilniaus energija“, grasindama arbitražu, siekia pridengti faktą, kad neteisėtai didino šilumos kainas vilniečiams norėdama išsunkti kuo daugiau pelno iš šilumos ūkio, o prancūzų investicijos nebuvo labai reikšmingos?
– Tokie pareiškimai nesąžiningi. Mes Lietuvoje investavome 200 mln. eurų, Vilniui teko 160 mln. eurų. Atėję į Lietuvą radome šalį dujų įkaitę.
Pradėjome biomasės revoliuciją, padėjome Lietuvai tapti viena moderniausių valstybių pasaulyje aplinkosaugos ir kovos su klimato kaita srityje.
Tai mūsų iniciatyva Lietuvos šilumos ūkis pradėjo plačiai naudoti biokurą – tris kartus už dujas pigesnę žaliavą, dėl to sumažėjo šilumos kainos.
– „Vilniaus energija“ naudoja pigesnę žaliavą, biokurą, bet šildymo kainos sostinėje pastaruoju metu didėjo. Tai koks čia nuopelnas?
– Nei „Veolia“, nei jokia kita privati kompanija nenustato šilumos kainų tarifų, tai daro vietos valdžios institucijos (Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, VKEKK. – Red.).
Tarifas susideda iš dviejų dalių – pastoviosios ir kintamosios.
Pastarąją lemia tik žaliavos – kuro – kaina. Ją nustato rinka ir kiti nuo mūsų niekaip nepriklausantys veiksniai.
Mes galime koreguoti tiktai pastoviąją tarifo dalį, kurią lemia mūsų paslaugų kainą. Ji per 15 metų beveik nesikeitė, nors per šį laiką Lietuvoje vidutinis atlyginimas išaugo 150 procentų, infliacija – 37 proc.
Į sąskaitas įskaičiuojame tokią kuro kainą, kokia nustatoma. Vilniuje šiluma brangi todėl, kad čia biokuro naudojama mažai.
Mūsų siūlymai investuoti ir pervesti Vilniaus šilumos ūkį prie biokuro 2010–2011 metais valdžios institucijų buvo atmesti. Norėtume, kad biokuro dalis būtų didesnė, tada mažesnė būtų ir šildymo kaina.
Buvome pasirengę investuoti. Tačiau daryti įtakos valstybės sprendimams neturime galių.
– Lietuvoje „Veolia“ neretai siejama su dažnai linksniuojama įmonių grupe „Icor“. Be to, „Vilniaus energijai“ vadovavo ir vadovauja su „Icor“ susiję asmenys. Kokie iš tiesų yra Prancūzijos investuotojų ryšiai su šia įmonių grupe?
– „Veolia“ valdo 100 proc. „Vilniaus energijos“ akcijų. Bet ne „Icor“. Taip, „Vilniaus energijos“ vadovas (Linas Samuolis. – Red.) yra ir „Icor“ akcininkas. Taip pat jis – samdomas „Veolia“ darbuotojas. Jis dirba laikydamasis mūsų vidaus taisyklių ir nurodymų.
„Icor“ yra mūsų vietos tiekėjas, nes tai – regione žinoma, aplinkosaugos srityje aktyviai dirbanti kompanija. Kaip ir visi vietos tiekėjai kitose šalyse, kuriose dirbame, jie tiekia mums žaliavas ir paslaugas, nes laimi teisėtus konkursus.
„Icor“ pasiūlo palankesnes kainas, geresnę paslaugų kokybę ir garantijas.
Kodėl neturėtume pirkti žaliavų ir paslaugų iš konkursą laimėjusios įmonės? Negana to, pašalinti geriausią pasiūlymą pateikusią įmonę iš konkurso būtų neteisėta.
O dėl „Icor“ įvaizdžio... Lietuva, jeigu mato esant reikalinga, gali priimti įstatymą, pavyzdžiui, draudžiantį konkursuose dalyvauti įmonei, kurios vadovas ar vienas darbuotojų yra kuo nors įtariamas ar kada nors teistas.
Aš nesuvokiu, kodėl dabar iš mūsų reikalaujama elgtis neteisėtai ir nebendradarbiauti su įmone, kuri dalyvauja visus teisės aktus atitinkančiuose viešųjų pirkimų konkursuose ir juos laimi?
– Anksčiau atstovavote „Veolia“ arbitraže prieš Argentiną ir prisiteisėte 210 mln. JAV dolerių. Ar to ginčo esmė panaši, kaip ir su Lietuva?
– Ten Paranos provincijoje investavome dideles sumas į vandens tiekimo ir vandenvalos ūkį.
Bet netrukus po rinkimų pasikeitė vietos valdžia.
Naujasis gubernatorius buvo senojo politinis oponentas, tad ir mes jo akyse tapome priešininkais.
Prieš mūsų verslą buvo užsukta šmeižto mašina, skleidžiama melaginga informacija, nusavintas turtas. Daryta viskas, kad tik būtume išguiti iš šalies. Buvome priversti kreiptis į arbitražo teismą. Byla truko apie ketverius metus, ją laimėjome.
Tai buvo pirmoji tokia byla prieš Argentiną. Mano žiniomis, po to per dvejus metus šiai šaliai buvo iškelta dar 10 panašių bylų.
– Tai gali skambėti ir kaip įspėjimas Lietuvai. O ką manote apie tolesnę „Veolia“ veiklą Lietuvoje?
– Tikrai tikiu Lietuva ir jos žmonėmis, nesvarbu, kokia būtų bylos baigtis Vašingtono arbitražo teisme. Mes netapatiname visos šalies su grupe nesąžiningų politikų ir jų intrigomis.
„Veolia“ strategija niekada nebuvo ateiti į šalį trumpam. Bet norime gauti teisėtą kompensaciją už patirtą žalą. Nieko asmeniška.
O toks arbitražo teismas, koks mūsų laukia, nėra gera žinia nei investuotojui, nei valstybei. Bet kuriuo atveju pasitikėjimui Lietuva tarptautinių investuotojų akyse tai bus skaudus smūgis.
Tačiau galiu tik pakartoti, jog mūsų kompanija darė viską, kad šio proceso išvengtų.
Grūmojimai sklido ir iš Prezidentūros
* Neigiamą nuomonę apie „Vilniaus energiją“ ir Prancūzijos investuotojus nuolat skleidė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė.
* „Buvęs rubikoninis ikoras tapo grobuonimi, užvaldžiusiu savivaldybių komunalinį ūkį nuo atliekų surinkimo iki vandens ir šilumos tiekimo“, – taip apie „Vilniaus energijos“ ir kitų susijusių bendrovių veiklą 2014 metais yra pareiškusi prezidentė.
* Teisėjai šiuo metu nagrinėja bylą, kurioje kaltinimai pateikti buvusiam „Vilniaus energijos“ valdybos pirmininkui Jeanui Sacreste’ui ir kitiems jos vadovams.
* Tačiau šis procesas virsta farsu: prokuroras Ugnius Vyčinas televizijos eteryje viešai prasitarė paprašęs pradėti ikiteisminį tyrimą vieno liudininkų atžvilgiu.
* Jo rūstybę užsitraukė buvęs VKEKK vadovas Vidmantas Jankauskas neva dėl pakeistų parodymų. Pats V.Jankauskas tikino pirmąsyk juos davęs Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prieš porą metų, tačiau vėliau turėjęs daugiau laiko įsigilinti į karšto vandens ir šilumos kainų skaičiavimo metodiką.
