„Pats pirmas kartas buvo kelių valandų vizitas su turistine grupe. Kadangi tuo metu aš jau mokėjau rusų kalbą, tai susidraugavau su vietiniais ukrainiečiais. Tada atvykau ir apsistojau savaitę Černobylio zonoje. Vėliau susiradau daug draugų ir pradėjau ten važinėti pakankamai dažnai“, – pasakoja D. Liekis.
Pasak dokumentinių filmų autoriaus, žmonės, kurie grįžo gyventi į Černobylio zoną, yra vadinami „samosiolais“ (liet. „patys įsikūrę“). Ten taip pat gyvena pagal sutartys atvykstantys darbuotojai.
„Tiek su tais, tiek su anais esame geri draugai. „Samosiolai“ mane ir anūku vadina. „Samosiolai“ yra labai šilti žmonės, tikri ukrainiečiai. Jie tave priima, pamaitina. Atrodo, kad kraujo ryšį su jais turėtum“, – pasakoja D. Liekis.
Černobylio zonoje besilankantys turistai įvairiai reaguoja į jiems duotų radiacijos lygį matuojančių radiometrų pypsėjimą.
„Kaip vietiniai černobyliečiai sako, tai labai priklauso nuo to, iš kur turistai yra atvykę. Jei turistai yra atvykę iš Vakarų ir girdi, kad dozimetras pradeda pypsėti, jie bėga iš tos vietos. Jei lankytojai atvažiuoja iš Rytų Europos, kad ir lietuviai, anksčiau važiuodavo nemažai rusų, ir jie išgirsta, kad dozimetras pradeda pypsėti, jie bėga žiūrėti į tą vietą, kur pypsi. Japonai atvyksta su kaukėmis ant veido, kartais su visu kombinezonu, jie labai saugosi“, – apie Černobylio zonoje besilankančius turistus pasakoja D. Liekis.
Pašnekovo teigimu, dėl didelių turistų srautų baiminamasi, kad seni pastatai gali sugriūti, todėl yra draudžiamas patekimas į kai kuriuos pastatus.
