Pirminio kapitalo kaupimo ir turto perskirstymo procesas vyko joms aktyviai dalyvaujant. Grobiama buvo viskas, kas tik ne vietoje buvo padėta. Įskaitant jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinius. Tas faktas, kad jie kelia mirtiną pavojų, nusikaltėlių nejaudino – juk juodojoje rinkoje už tokią prekę galėjai gauti gerus pinigus. Grobėjai pasirinkdavo pačius įvairiausius objektus – net atominį ledlaužį „Rossija“.
Portalas prisiminė įdomiausias radiacijos „medžioklės“ istorijas, su kuriomis supažindiname ir savo skaitytojus.
Machinatoriai iš atominio ledlaužio
Viena garsiausiai nuskambėjusių radioaktyviųjų medžiagų vagysčių įvyko Murmanske, iš atominio ledlaužio „Rossija“. 1999 metų liepą technikas dozimetrininkas ir vyresnysis mašinistas dezaktyvuotojas įsigudrino pavogti iš laivo reaktoriaus skyriaus penkis gramus radioaktyviojo kalifornio-252 (šio kalifornio izotopo vieno gramo kaina – daugiau kaip 20 mln. eurų. – Red.). Pasirodo, tai padaryti buvo stebėtinai lengva, nes vienas iš grobėjų buvo atsakingas už atidirbusių radioaktyviųjų medžiagų paėmimą ir išvežimą į kapinyną.
Tad vieną dieną mašinistas paprasčiausiai išsiuntė į specialią saugyklą tuščią konteinerį: visiškai suprantama, kad niekas nepanoro pavojingo krovinio tikrinti. Pačią radioaktyviąją medžiagą vagišiai įdėjo į mažą indą, užpildytą parafinu – parafinas yra beveik geriausias iš kalifornio spinduliuojamų neutronų lėtiklis. Kad būtų užtikrinčiau, indą įdėjo į vandens pripiltą kanistrą.
Visų šių atsargumo priemonių buvo imtasi ne veltui: jo neutronų spinduliavimas pasižymi nepaprastai didele skvarba ir yra beveik10 kartų pavojingesnis už gama spinduliuotę. Potencialiai kalifornis gali tapti pavojingu ginklu sumaniose rankose – pavyzdžiui, kaip uždelsto veikimo nuodai, kurių buvimą labai sunku pastebėti.
Gali būti, kad tokiais samprotavimais vadovavosi ir nusikaltimo užsakovai: už keletą gramų kalifornio jie pagrobėjams pažadėjo įspūdingą 100 tūkst. dolerių sumą. Tačiau greitai nudžiauti pavojingos medžiagos nepavyko, o kai pavyko, potencialūs pirkėjai jau buvo dingę. Ieškodami naujų klientų, nusikaltimo bendrininkai buvo priversti vykti iš Murmansko į Sankt Peterburgą.
Atrodė, kad šiaurinėje sostinėje bendrams viskas klostosi kaip sviestu patepta: dėl sandorio buvo susitarta, tik kainą teko sumažinti per pusę. Tačiau vietoj pirkėjų nevykėlius verslininkus prie sporto ir koncertų komplekso Gagarino prospekte pasitiko pirkėjais apsimetę Kovos su organizuotu nusikalstamumu regioninės valdybos ir Federalinės saugumo tarnybos pareigūnai. Tad visa ši istorija baigėsi tuo, kad vietoj solidžios sumos už radioaktyviųjų medžiagų vagystę abu jie gavo po penkerius metus kalėjimo.
„Treninguoti vyrukai“ – savižudžiai
Paskutinysis praėjusio amžiaus dešimtmetis kukliam rajono centrui Safonovo, esančiam per šimtą kilometrų nuo Smolensko, buvo pažymėtas kelių gaujų atsiradimu. Šios gaujos po savo sparnu subūrė gana margą publiką. Banditai prekiavo viskuo, kuo tik įmanoma. Be kitų dalykų, 1997 metų balandžio mėnesį jie iš vienos vietinės gamyklos sugebėjo pavogti keletą sunkių švino konteinerių (BGI-2M) – kiekvienas iš jų svėrė po 60 kilogramų.
Šie konteineriai, kuriuos kažkada gamino Estijoje, Narvoje, gamykloje „Baltijec“ (dabar tai didžiausia Narvoje metalo apdirbimo gamykla „Fortaco Estonia“. – Red.), buvo naudojami kaip tankiamačių ir lygmačių (prietaisų induose supiltų skysčių tankiui ir lygiui matuoti) jutiklių spinduoliai. Iš išorės jie primena naro šalmo su šonuose įtaisytais iliuminatoriais-aklidangčiais ir kabliu-vožtuvu viršutinėje dalyje sumažintą kopiją. Tokio „šalmo“ viduje yra galingas jonizuojančiosios radiacijos šaltinis, o švininis apvalkalas – apsauga nuo pavojingos spinduliuotės.
Apsirūpinę tokiu neįprastu grobiu, banditai nusprendė pelningai parduoti spinduliuotės šaltinius. Nepaisant to, kad „treninguotų vyrukų“ žinių lygis buvo gana žemas, net ir jie buvo girdėję: juodojoje rinkoje už radioaktyviąsias medžiagas galima gauti nemažai pinigų. Bet štai informacija apie šių medžiagų pavojingumą banditų, matyt, nepasiekė: todėl jie nusprendė konteinerių apsauginį apvalkalą iš švino priduoti į metalo laužo supirktuvę. Ilgai nesvarstę, vagys ėmė daužyti konteinerius kirviais, kad galėtų pasiekti jų viduje paslėptus spinduliuotės šaltinius, kurių spinduliavimo intensyvumas buvo 8 rentgenai (0,08 siverto – Sv) per valandą. Tai yra leistina avarinė apšvita, tačiau ilgiau pabuvęs šalia tokio šaltinio negali tikėtis nieko gero.
Kada į privatų namą, kuriame gyveno Safonovo gaujos nariai, įsiveržė operatyvinio skyriaus darbuotojai, kieme jie aptiko išmėtytas tų pačių švininių „šalmų“ nuodaužas. Netoliese buvo du radiacijos šaltiniai jau be apsauginio apvalkalo: banditai rūpestingai juos supakavo į... plastikinį maišelį ir sudėjo į majonezo indelį. Įdomu tai, kad grupuotės nariai, atrodo, rimtai ketino užsidirbti didelių pinigų iš radiacijos: pas juos operatyviniai darbuotojai rado ir 14 gaisro detektorių su defektoskopu, kuriuose taip pat yra radioaktyviųjų medžiagų. „Džentelmenišką komplektą“ papildė pistoletai, plastikinis sprogmuo ir daug kitų dalykų.
Kratą atlikę Vidaus reikalų ministerijos Smolensko valdybos darbuotojai, patarus į pagalbą pasikviestiems specialistams iš Nepaprastųjų situacijų ministerijos vietinio skyriaus, sudėjo visus radioaktyvius radinius į betoninį žiedą, aplink supylė smėlio pylimą ir uždengė betono plokšte. Ant jos taip pat užpylė smėlio, kad būtų dar labiau sumažintas pavojingos spinduliuotės lygis. Skubiai iš Maskvos iškviesti „Radono“ įmonės specialistai atliko teritorijos dozimetrinę kontrolę ir dezaktyvaciją, o pavojingus jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinius išvežė saugoti į specialų poligoną. O aštuonių Safonovo gaujos narių verslo planas uždirbti iš radiacijos baigėsi teismo procesu ir kalėjimu.
Tetos medžioklė
Tarp daugelio radioaktyviųjų medžiagų vagių paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pasitaikė tikrai unikalių personažų. Vienas iš jų – Žemutinio Naugardo srities Dzeržinsko mieste esančios chemijos gamyklos montuotojas (pavadinkime jį Andrejumi). 1995 metų kovo mėnesį Andrejaus gyvenime prasidėjo juodas laikotarpis. Jis kivirčijosi su žmona ir teta, tada įniko į alkoholį. O gal atvirkščiai. Niekas dabar jau nebeprisimena. Kaip ten bebūtų, eilinį kartą užgėrus montuotojui kilo mintis atkeršyti jį kankinančioms moterims – ir dar greitai ir žiauriai: padėti mirtiną jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinį jų bute (tuo metu jis gyveno atskirai).
Iš pradžių Andrejus, gerokai padauginęs alkoholio, pabandė išnešti iš gamyklos radiacijos šaltinį – radioaktyvųjį cezį iš lygmačio UR-7. Suspaudęs metalinį cilindrą prakaituotame kumštyje montuotojas nešėsi jį namo. Bet prakeiktas cezis taip stipriai degino delną, kad Andrejus nebeišlaikė – ėmė ir išmetė karštą kapsulę į artimiausią sąvartyną prie gamyklos. Prasiblaivęs keršytojas apvyturiavo bintu nudegintą delną, išlenkė dėl drąsos burnelę ir patraukė užbaigti sumanyto reikalo. Šį kartą bandymas buvo sėkmingas: iš gamyklos jis išnešė radiacijos šaltinį iš tankiamačio PM-1025M.
Tik iškilo nenumatytų problemų – įsileisti Andrejų į savo butą žmona ir teta griežtai atsisakė. Tada jis nusprendė paslėpti šaltinį iki geresnių laikų – padėjo jį į spintą su elektros skaitikliais laiptinėje prie tetos buto. Laimei, pavojingų daiktų vagystė gamykloje greitai buvo pastebėta. Pirmasis šaltinis netrukus buvo rastas atliekų sąvartyne. Tada operatyvininkai apibrėžė įtariamųjų ratą, ir jame tuojau pat atsidūrė montuotojas, kurio rankos buvo nudegintos, o nudegimas turėjo radiacijos poveikio požymių. Andrejus iš karto prisipažino ir pasakė, kur paslėpė antrą konteinerį.
Tačiau surasti mažą (pistoleto šovinio dydžio) cilindrą tarp susipynusių laidų elektros skaitiklių bloke nebuvo lengva. Iš pradžių nepaprastųjų situacijų tarnybos darbuotojai netgi svarstė visų namo gyventojų evakavimo klausimą. Bet atsirado drąsus žmogus, kuris nusimanė tokiuose reikaluose – valstybinės sanitarinės ir epidemiologinės priežiūros tarnybos srities komiteto radiacinės saugos skyriaus viršininkas. Užsidėjęs apsaugos priemones – kaukę ir švinu užpildytą prijuostę – patyręs radiologas keletą minučių pasikapstė elektros skirstomosios lentos užkaboriuose ir gana greitai rado pavogtą jonizuojančiosios radiacijos šaltinį.
O kas dėl montuotojo Andrejaus, tai jis visiškai prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailėjosi taip pasielgęs, todėl teismas jam skyrė minimalią bausmę – keturis metus kalėjimo. Laiko pakako nudegimams nuo jonizuojančiųjų spindulių ir apšvitos sukeltiems negalavimams gydyti, tuo pačiu gydant jį ir nuo alkoholizmo.
Mirtinas godumas
Deja, tenka konstatuoti, kad toli gražu ne visos radioaktyviųjų medžiagų vagystės baigėsi santykinai laimingai. Ryškus tragiškai pasibaigusios vagystės pavyzdys – istorija, kuri 1994 metų rudenį nutiko, atrodytų, ramioje Estijoje. Po Sovietų Sąjungos griūties buvusių sovietinių respublikų (suprask: buvusių sovietinių respublikų ir SSRS okupuotų Baltijos šalių. – Red.) ekonomika pradėjo patirti didelių sunkumų, o gyventojų pragyvenimo lygis jose gerokai nusmuko. Ir štai trys nedidelio Kysos miestelio gyventojai, kurie vertėsi metalo laužo rinkimu, sumanė lengvai užsidirbti pinigų ir pasiryžo nutrūktgalviškam žingsniui. Vėlyvą naktį jie įsigavo į menkai saugomą šalies radioaktyviųjų atliekų laidojimo punkto teritoriją, esančią per 40 kilometrų nuo Talino.
Riho Hyopas nusileido į saugyklą ir pradėjo perdavinėti bendrininkams sunkius metalinius daiktus (bidonus, konteinerius, visokiausią metalo laužą). Ir štai vienu metu iš spinduliuotės šaltinių tvirtinimo konstrukcijos, panašios į sukamą būgną, iškrito du didelės galios jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai (metaliniai 15 centimetrų ilgio cilindrai). Vieną iš jų Riho paliko kapinyne, o antrąjį mašinaliai įsidėjo į striukės kišenę.
Susirinkę nugvelbtus daiktus bendrininkai patraukė namo. Jie ėjo mažiau nei valandą, bet jau artėjant prie namų, kur gyveno draugai, Riho pasijuto blogai. Jis nusivilko striukę, pakabino ją koridoriuje ir nuėjo miegoti. Rytą vyras vėl ją užsivilko ir automobiliu išvyko į savo namus. Jausdamas silpnumą kūne ir kamuojamas pykinimo ir vėmimo, jis krito į lovą. Po keturių dienų Riho buvo hospitalizuotas. Pavojingas jonizuojančiosios radiacijos šaltinis keletą dienų gulėjo koridoriuje pakabintos striukės kišenėje. Paskui jį rado 13-metis Riho įsūnis Rainas Tublis. Jis įmetė spinduliuotės šaltinį į įrankių dėžę virtuvėje.
Po savaitės R.Hyopas mirė. Jo įsūnis suprato, kad su šaltiniu kažkas negerai: išsigandęs berniukas paslėpė pavojingą daiktą sarginio šuns būdoje. Netrukus šuo nugaišo ir tapo antrąja auka. Po kurio laiko į ligoninę buvo paguldytas ir paauglys, o paskui jį – ir pas jį svečiavęsis draugas, močiutė, kuri gyveno kartu su juo tame pačiame name, ir jo velionio tėvo bendrininkai. Visi jie buvo patyrę nudegimų nuo jonizuojančiosios spinduliuotės ir gavę stiprią apšvitos dozę.
Paaiškėjo, kad jų sveikatai pakenkęs jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinis buvo sterilizavimo įrenginio sudedamoji dalis. Šio šaltinio gama spinduliuotės lygis buvo didžiulis – daugiau nei 200 rentgenų (2 Sv) per valandą. Apšvita, kurią žmogus gauna, pabuvęs prie tokio šaltinio šešias valandas (1200 rentgenų) yra mirtina (100 procentų). Po šio tragiško incidento Estijos valdžia nusprendė visiškai užkonservuoti radioaktyviųjų medžiagų kapinyną netoli Talino. Deja, jos pavyzdžiu pasekė ne visos šalys – buvusios SSRS respublikos.
Prabėgus nedaug laiko po incidento Estijoje, šeši metalo laužo rinkėjai Ivanovkos kaime netoli Semipalatinsko poligono (Kazachstanas) nusileido į apleistą raketų šachtą, tikėdamiesi rasti metalo ir varinės vielos. Netrukus visi jie mirė nuo spindulinės ligos.
Atviruose šaltiniuose rasti oficialios statistinės informacijos apie radioaktyviųjų medžiagų vagystes nėra lengva. Pasak ekspertų, radionuklidais užteršto metalo vagysčių atvejai užfiksuoti mažiausiai šešiolikoje pasaulio valstybių: tai Brazilija, Egiptas, Gruzija, Indija, Kazachstanas, Kinija, Kirgizija, Marokas, Moldova, Norvegija, JAV, Tailandas, Turkija, Ukraina, Estija ir Vokietija, baigia savo straipsnį S.Šmeliovas portale „lenta.ru“ .
Parengė Leonas Grybauskas
