Diplomatai šventėms buvo užsisakę šio ūkininko auginamų kalakutų.
Ne bet kokių, o lesintų pašaru be genetiškai modifikuotų sojų.
Amerikiečių gudrybės
JAV, kaip ir Lotynų Amerika, kone viso pasaulio pašarų gamintojus aprūpina genetiškai modifikuotomis sojomis.
Bet šventėms Jungtinių Valstijų ambasada pageidavo būtent tokių kalakutų, kurie nebuvo jomis lesinami.
„Nešersi sojų rupiniais – prastai augs. Viskas ištirta, pasverta ir pamatuota”, – tvirtina kombinuotuosius pašarus gyvuliams ar lesalus paukščiams gaminančios įmonės. Jos jau kone dvidešimt metų į juos maišo tokių rupinių.
Sojos yra svarbiausias baltymų šaltinis.
Tačiau paprastų, genetiškai nemodifikuotų sojų ir Vakarų Europoje, ir Lietuvoje auginama nedaug.
Jos yra brangios. Už toną ekologiškų sojų mūsų ūkininkai prašo apie 2700–3000 litų, tad jos atsiduria ant žmonių stalo, o ne pašaruose.
Vis dėlto smulkesni gyvulininkystės ar paukštininkystės ūkiai ieško būdų, kaip svetimus baltymingus augalus pašaruose ir lesaluose pakeisti savais.
Bandymai – ne veltui
Mokslininkai be ūkininkų – lyg be rankų. Kokia nauda būtų iš mokslo projektų, jei jie taip ir liktų laboratorijose?
Juolab kad mokslo naujovės, pritaikytos gaminant žemės ūkio produktus, sklinda žaibo greičiu, žadindamos ir kitų ūkininkų smalsumą.
Ūkininkas iš Anykščių rajono Leliūnų kaimo V.Tamošiūnas mielai vėl įleistų į kalakutų fermas mokslininkus, su kuriais prieš porą metų teko pasidarbuoti.
Mat Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės instituto mokslininkai jo ūkyje atliko nemažai bandymų.
„Norėjome ištirti, ar sojas kalakutų arba viščiukų broilerių lesaluose gali pakeisti kiti baltymų turintys augalai”, – sakė Gyvulininkystės instituto projektų koordinatorius Artūras Šiukščius.
Nusprendė atsisakyti sojų
Atliekant bandymus V.Tamošiūno ūkyje importuoti, genetiškai modifikuoti sojų rupiniai, kurie pagal maisto medžiagų sudėtį labiausiai tinka gyvulių ir paukščių mitybai, buvo pakeisti lietuviškais lubinais.
Iš Lietuvoje auginamų kultūrų lubinai sukaupia daugiausia baltymų – per 40 proc. Kasmet mūsų šalyje prikuliama apie 20–25 tūkst. tonų lubinų.
Anot mokslininkų, gyvulių ir paukščių racione jie gali sudaryti iki 20 proc.
Šis kiekis priklauso nuo to, kiek juose yra sukaupta nuodingų medžiagų – alkaloidų. Tačiau šiuo metu jau yra išvesta jų neturinčių lubinų veislių.
„Lūkesčiai pasiteisino. Paaiškėjo, kad lubinai ypač tinka lesalams, todėl mūsų bandymų patirtimi ūkininkai iki šiol naudojasi”, – sakė A.Šiukščius.
Mokslininkams pavyko įrodyti, kad pakeitus modifikuotas sojas lubinais baltymų kiekis kombinuotuosiuose lesaluose nesumažėjo.
Ir kalakučiukai, ir viščiukai broileriai augo puikiai.
Paklausa staigiai auga
„Tyrėme baltymų kiekį ne tik lubinuose, bet ir žirniuose. Gaminu lesalus pats, tad į juos dedu ir žirnių.
Mat lubinų nė su žiburiu neįmanoma rasti. Pats keletą kartų savo sėkme pasigyriau kitiems ir to užteko.
Lubinai staigiai išpopuliarėjo. Jų pirkti suskubo ir kiaulių, ir kitų gyvulių augintojai.
Bandžiau ir pats lubinų sėti, bet ligos smarkiai užpuolė”, – kalbėjo V.Tamošiūnas.
Be to, pastaruoju metu ypač pabrango sojų, žuvų miltai, tad lubinus graibstyte graibsto ir kiaulių, ir galvijų augintojai.
V.Tamošiūnas pats užsiaugina žirnių pašarams. Užaugintų ir daugiau, bet savos žemės turi nedaug, o įsigyti nėra galimybių.
Jo teigimu, vietinė žaliava pašarams taip pat yra labai brangi. Šiemet visos grūdinės kultūros, nepaisant gero derliaus, pabrango.
Žirnių tonos be 1000–1200 litų nė negausi.
Lubinų tona, anksčiau kainavusi apie 450 litų, dabar pardavinėjama po 1000 litų.
„Visos šios kainos vejasi genetiškai modifikuotų sojų – už jų toną jau prašoma 2000 litų”, – sakė V.Tamošiūnas.
Vis dėlto savo kelio jis neišsižada: vietinė žaliava kaip baltymų šaltinis pašaruose pasiteisino su kaupu.
Idėjų autoriai – mokslininkai
„Lietuvoje ne konsultavimo tarnybos, bet mokslo institutai pateikia daugiausia pažangių idėjų. Su mokslininkais galima eiti kad ir į patį žemės pakraštį”, – pagyrų partneriams negailėjo ūkininkas.
Tačiau yra ir kitas lazdos galas: kad ir kiek stengtųsi ir jis pats, ir mokslininkai, vartotojams tai mažai rūpi. Anot V.Tamošiūno, labai sunku įrodyti žmonėms, kad verta rinktis gerus maisto produktus.
„Galbūt žmonės dar nesuvokia tokio maisto naudos, – gūžtelėjo pečiais ūkininkas. – Tik tuomet, kai pardaviau kalakutieną už savikainą, po 10 litų už kilogramą, prekyba šiek tiek pakrutėjo. Bet kai bandžiau litu kitu pakelti kainą, ir vėl viskas sustingo.”
Šiemet jis pirko apie 15 tūkst. kalakučiukų, trumpai paaugintų pardavė apie 12 tūkst. Visi kiti auginami skersti.
„Keista, bet kalakutieną perka paprasti žmonės, o ne kokie nors gydytojai. Juk galėtų būti tokia paukštiena maitinami ir ligoniai ligoninėse.
Be genetiškai modifikuotų augalų užaugintų paukščių mėsa vertingesnė už įprastą”, – neabejojo ūkininkas.
Sojų likučių paukštienoje neaptiko
Robertas Juodka
Gyvulininkystės instituto vyresnysis mokslo darbuotojas
„Atliekant bandymus dalis kalakutų V.Tamošiūno fermoje buvo lesinami lesalais su modifikuotomis sojomis, dalis – be jų. Visi kalakutai augo vienodai gerai.
Vėliau Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto laboratorijoje buvo tiriami ir lesalai, ir užaugintų kalakutų skerdenos, cheminiai jų rodikliai. Rūpėjo išsiaiškinti, kiek genetiškai modifikuotų lesalų komponentų lieka kalakutienoje.
Tyrimo rezultatai buvo netikėti. Nors kalakutai buvo lesinti ir modifikuotais lesalais, nė viename mėginyje (nei raumenyse, nei poodiniuose riebaluose) genetiškai modifikuotų sojų likučių nebuvo rasta.
Netikiu, kad pašarų gamintojai nusigręš nuo sojų. Tačiau smulkesni ūkininkai, kurie patys gamina pašarus, jau gali be jų išsiversti.”
Lubinų augintojai vis dar bamba
Pasak lubinus sėklai auginančio ūkininko Alvydo Radvilos iš Prienų rajono, šie augalai ypač populiarūs Vokietijoje. Tačiau Lietuvoje už juos aukso kalnų nesusikrausi.
„Kokia čia ekonomika, jei pasėji toną, o prikulti pavyksta tik 800 kilogramų? Vos litą už kilogramą jų gauni”, – kalbėjo A.Radvila.
Jo teigimu, didelio lubinų derliaus niekad nebūna. Būta ne vienų metų, kai ligos visai jį sunaikino: pasėjus nebuvo ko kulti.
„Kam paukštininkams tie lubinai? Tegu atvažiuoja pas mane. Gaus pupų toną už tūkstantinę. Ir jiems, ir man bus gerai”, – šyptelėjo pašnekovas.
