Visame pasaulyje geriausiai žinomas, kaip knygos „Korporacija: patologiškas pelno ir galios siekimas“, pagal kurią taip pat pastatytas didelio pasisekimo sulaukęs 2003 m. filmas „Korporacija“, autorius J. Bakanas sako, kad atėjo metas piliečiams susigrąžinti valstybės valdymą į savo rankas ir nebeleisti korporacijoms beatodairiškai siekti pelno.
Su Rosa Luxemburg fondu bendradarbiaujančio DEMOS kritinės minties instituto organizuotoje diskusijoje J. Bakanas priminė apie savo knygoje pasiūlytą idėją – psichopatinės asmenybės testą pritaikyti korporacijai (Lietuvoje dažniausiai vadinama bendrove – UAB, AB).
Anot autoriaus, visi korporacijos bruožai: neatsakingumas, kitų ignoravimas, savigyra ir kiti rodo, kad ji yra psichopatas.
Negana to, J. Bakano manymu, netgi kompanijos, deklaruojančios socialinę atsakomybę, ją naudoja kaip apgaulingą strategiją savo pelnui didinti.
„Visos korporacijos yra sąmoningai sukurtos, įgalintos ir iš jų įstatymiškai reikalaujama būti socialiai neatsakingomis,“ – sakė kanadietis.
J. Bakanas sutiko atsakyti į kelis portalo lrytas.lt klausimus.
- Savo knygoje „Korporacija: patologiškas pelno ir galios siekimas“ skatinate korporacijas atkurti jų originalią paskirtį, tai yra tarnauti viešajam interesui. Ar galėtumėte apibrėžti, kaip suprantate viešojo intereso sąvoką ir kodėl tik demokratinė kontrolė gali jį užtikrinti?
- Iš pradžių korporacijos buvo sukurtos, kad gamintų gerybes, kurių reikia žmonėms ir visuomenei – statytų tiltus, gamintų maistą, atliktų kitas paslaugas. Todėl originali valstybės kuriamų korporacijų idėja buvo daryti būtent tai.
Tačiau pastaruoju metu korporacijos tapo orientuotos pirmiausiai į pelno siekimą, o pelnas tapo svarbesniu ir, tiesą sakant, struktūriškai privalomu. Savo knygoje teigiu, kad mes turite nustoti korporacijas suprasti tik kaip pelno kūrimo priemones, o vyriausybės turėtų jas reguliuoti idant jos darytų tai, kam iš pradžių ir buvo sukurtos.
- Ar pastebite kokių nors požymių, kad ne tik korporacijos, bet ir valstybės vis labiau elgiasi, kaip psichopatai? Turiu mintyje taupymo politiką, geresnių skolinimosi reitingų siekimą.
- Taip, manau, kad valstybės ir korporacijos yra labai glaudžiai susijusios, nes valstybės kuria korporacijas. Visgi, kalbant psichopato idėjos terminais tarp jų yra skirtumas. Korporacijos yra specialiai suprogramuotos ir įstatymiškai sukurtos savo interesą visada laikyti svarbiausiu, nepaisyti socialinių ar aplinkosaugos problemų.
Valstybės sukurtos kitaip. Jos sukurtos su instituciniu įsipareigojimu tarnauti viešajam interesui. Pastaruoju metu valstybės to nedarė, jos buvo labiau orientuotos į kapitalo ir korporacijų interesus, todėl užsiėmė reguliavimų naikinimu, privatizacija, didino korporacijų pajėgumą siekti pelno, mažino visuomenę nuo žalos ir išnaudojimo saugojusias priemones.
- Teigėte, kad visos korporacijos tik pozicionuoja save kaip socialiai atsakingas, bet galbūt galėtumėte įvardinti kokią nors globalią korporaciją, kuri iš tikro yra socialiai atsakinga?
- Manau, kad yra daugybė korporacijų, turinčių socialinio atsakingumo programas, pavyzdžių. Jeigu pažiūrėtume į „Nike“ ir „Walmart“ (didžiausias JAV mažmeninės prekybos tinklas pasaulyje – Red.), jie pirmauja tvarios plėtros problemų srityje.
Jei pažiūrėtume į naftos kompanijas, jos visos tiki aplinkosauga. Tačiau visais šiais atvejais korporacijos socialinio atsakingumo strategija yra skirta jos pagrindiniam instituciniam tikslui siekti – pelnui.
Dėl to, nors kai kuriais atvejais socialinio atsakingumo programos ir yra naudingos įvairioms bendruomenėms, tačiau jos vis tiek yra ribotos ir nepakeičia demokratinių vyriausybių visuomeninių institucijų. Būtent jos užtikrina atstovavimą aplinkosaugos ir socialiniams interesams.
- Ką manote apie „Google“ ir jos devizą „Nebūti blogiems“?
- „Google“ devizo „Nebūti blogiems“ problema kyla dėl to, kad jis neturi visiškai jokio teisinio svorio ar prasmės. Tai tiesiog kompanijos įstatuose įrašyta retorinė frazė ir tik direktorių taryba sprendžia, kas yra blogai.
Nėra jokio demokratinio atsakingumo šio sprendimo priėmime ir nėra jokio būdo priversti principo „Nebūti blogiems“ laikytis. Todėl didele dalimi, kai „Google“ užsiima socialine atsakomybe, kai „Nike“ sukuria tvarios plėtros kodeksą arba kai „McDonald's“ sako, kad išgelbės aplinką, tai visų pirma yra retorika.
Ji gali būti paremta keliais veiksmais, bet jie bus išsimėtę, paviršutiniški ir pirmiausiai orientuoti į privatų interesą ir naudą kompanijai.
- Ar per paskutinius 10 metų, po Jūsų knygos publikavimo, matėte kokį nors progresą, kad korporacijos elgtųsi ne taip psichopatiškai?
- Kalbėdami apie psichopatus dažnai pabrėžiame būtent nežinojimą, kad jie yra psichopatai. Taip atsitinka dėlto, kad psichopatai yra labai žavingi. Pastaruoju metu korporacijos išmoko būti labiau žavingos.
Dabar jos supranta, kad žmonės jų nemėgsta, kad žmonės nori švarios aplinkos, socialinio teisingumo.
Todėl, kaip žavingi psichopatai, korporacijos dabar sako, kad jos yra geros, kad jos tiki aplinkosauga ir socialiniu teisingumu. Tačiau kasdienėje jų veikloje reikalai nepasikeitė, netgi sakyčiau, kad jie pablogėjo. Taip atsitiko dėl sumažintų reguliavimų. Vyriausybės patikėjo mitu, kad korporacijos gali reguliuotis pačios.
Kada atsigręžiu į 2008 m. ekonominę krizę, kada kalbuosi su ekonomistais ir žmonėmis valdžioje, pavyzdžiui Nobelio premijos laureatas ekonomistas Paulas Krugmanas yra pateikęs tokį požiūrį, kad viena pagrindinių tos krizės priežasčių buvo per pastaruosius 20 metų visiškai išreguliuota finansų industrija.
Net nėra klausimo, kad tai susiję. Finansų industrija labai sėkmingai įkalbėjo vyriausybes leisti jai reguliuotis pačiai. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo klaida. Tokia pačia klaida ir nelaime gali tapti dabartinis panašus įtikinėjimas dėl aplinkosaugos ir socialinio teisingumo.
- Diskusijoje sakėte, kad esate optimistas ir tikite, kad įmanoma korporacijas sureguliuoti. Kas, Jūsų nuomone, tuos pokyčius pradėti?
- Manau, kad pokyčiai turi ateiti iš apačios į viršų, jie turi ateiti per demokratinius procesus iš žmonių.
Problema, kurią matau, yra tai, kad paskutinius 30 metų mes gyvename istoriniame periode, kurio metu demokratijos įtaka ekonomikai buvo mažinama. Tai leido korporacijoms atgyti XX a. pradžioje turėtas galias ir veikti be jokių realių apribojimų. Viliuosi, kad įmanomas projektas, kuris leistų žmonėms per jų vyriausybes atgauti ekonominės veiklos kontrolę.
Kai stebime vyriausybių įgyvendinamas taupymo priemones, valstybių skolų situaciją – visa tai, didžiąja dalimi, yra 2008 m. krizės pasekmės, o 2008 m. krizė yra korporacijų atsakomybės išreguliavimo pasekmė.
Dėl jos žmonės turi užmokėti korporacinio neatsakingumo kainą, kuri atsirado dėl vyriausybių neatsakingumo tas korporacijas reguliuojant.
Ši logika yra pakankamai problematiška, todėl dabar turime atgauti suverenią šių institucijų, keliančių pasaulinę sumaištį, kontrolę. Ar tai būtų ekonomika, aplinkosauga ar bet kuris kitas sektorius.
