Jo teigimu, norint žmogaus nuomonę palenkti į vieną arba kitą pusę, galima pasitelkti ir racionalius, ir emocinius argumentus. Būtent tuo ir užsiima įvairios viešųjų ryšių agentūros arba interesų grupės.
„Racionalūs ir emociniai argumentai yra kaip dviejų rūšių ginklai – atitinkamoje situacijoje naudojamas geriausiai tinkantis“, – paaiškino I.Zokas.
Jis nesiryžo vertinti, kurie argumentai yra labiau etiški, tačiau sakė, kad visi jie, jei tik legalūs, yra naudojami. Kitaip sakant, viešųjų ryšių žinovams, siekiantiems kokio nors tikslo, visos priemonės yra tinkamos.
Vieni skirti sąmonei, kiti – pasąmonei
Apie racionalius ir emocinius argumentus I.Zokas kalbėjo užsienio šalių ambasadas Lietuvoje vienijančios organizacijos „European Business Network“ renginyje.
Kartu jis pristatė ir pavasarį „Spinter“ tyrimų atliktą tyrimą, kuriuo siekta išsiaiškinti lietuvių jausmus Vyriausybės iniciatyvų ir užsienio investicijų į Lietuvos energetiką atžvilgiu.
Tyrimas, kuriame dalyvavo 500 respondentų visoje Lietuvoje, pagrįstas laiko, skirto atsakymui, teorija.
Ji, atsiradusi pažinimo psichologijos srityje, teigia, kad mūsų smegenims lengviau grupuoti asociatyvius objektus ir leidžia geriau suprasti, kurie atsakymai yra automatiški, o kurie – apgalvoti.
Tokiu tyrimu vengiama racionalaus mąstymo ir koncentruojamasi grynai į laiką, kurio prireikė vienai ir kitai užduočiai atlikti.
I.Zokas aiškino, kad mūsų protas yra panašus į ledkalnį, kurio matoma dalis yra logika, o povandeninė dalis – pasąmonė, iš tiesų ir atliekanti didžiąją dalį sprendimų.
Tyrimo dalyvių buvo klausiama, pavyzdžiui, ar Lietuvai reikia atominės elektrinės. Jiems reikėdavo atsakyti taip arba ne, tačiau net už šį pasirinkimą svarbiau buvo jam atlikti skirtas laikas.
Emocionalūs lietuviai
Apibendrindamas tyrimo rezultatus I.Zokas sakė, kad lietuviai yra pakankamai emocionalūs palyginti su kitais Šiaurės bei Rytų Europos gyventojais, tačiau ne tokie jausmingi, kaip pietiečiai.
Tyrimas parodė, kad remdamiesi logika lietuviai pritaria skalūnų dujų gavybai ir „LitPol Link“ statybai. Remdamiesi emocijomis jie pritaria SGD terminalui.
Racionaliai lietuviai nepritaria dvigubai pilietybei, tačiau emocijomis vadovaujasi nepritardami imigrantams ir žemės pardavimui užsieniečiams
Visagino atominei elektrinei nepritarta referendume. Žmonių, taip nusprendusių racionaliai, yra maždaug tiek pat, kaip ir sprendimą priėmusių emociškai.
Nuomonės formuotojai
Šiuos lietuvių įsitikinimus pakeisti gali nuomonių formuotojai, kurie ilgainiui per savo pasekėjus gali kokią nors idėją paversti vyraujančia.
Žinoma, visada išlieka tam tikra grupė asmenų, kurie nė už ką nepriima „siūlomos“ nuomonės. Kartais jie gali tapti naujos, reakcinės idėjos formuotojais.
Pavyzdžiui, prekės ženklų populiarinimui daug įtakos turi jaunimas, subkultūros, aktoriai, įžymybės, turtuoliai. Lietuvoje daug poveikio, anot I.Zoko, turi emigrantai, ypač jauni ir neseniai į Lietuvą grįžę iš Vakarų šalių.
Kaip nuomonės formuotojus I.Zokas išskyrė ir konkrečias profesijas. Tai – bankų ekonomistai (Nerijus Mačiulis, Gitanas Nausėda), politikai (Algirdas Butkevičius, Vytautas Landsbergis), žurnalistai (Rimvydas Valatka, Artūras Račas), sportininkai (Rūta Meilutytė, Arvydas Sabonis) ir žvaigždės (Andrius Mamontovas, Natalija Bunkė).
Emociniai ir racionalūs argumentai
I.Zoko teigimu, norint, kad lietuviai labiau pritartų, pavyzdžiui, skalūnų dujų gavybai, jiems reikia pateikti daugiau emocinių argumentų. Tam labiausiai tiktų sportininkų ir žvaigždžių pasisakymai.
O dėl dvigubos pilietybės žmones galima perkalbėti stipriais, racionaliais argumentais.
Imigrantų ir žemės pardavimo užsieniečiams problemas spręsti reiktų kuriant apskritai naujus pasakojimus, nes dabar paklausti apie tai žmonės jaučia baimę ir automatiškai, net nepagalvoję, atmeta bet kokias galimybes.
D.Grybauskaitė nemėgstama elito, A.Butkevičius – „savas bičas“
I.Zokas apžvelgė ir į kelių Lietuvos politikų formuojamą įvaizdį. Pasak jo, prezidentė Dalia Grybauskaitė nėra mėgstama Lietuvos elito ir didmiesčių gyventojų, tačiau dėl griežto kalbėjimo ją labiau mėgsta visi kiti.
Premjeras Algirdas Butkevičius taip pat mėgstamas, o jo paslaptis greičiausiai yra tai, kad jis bando būti savo pirmtako Andriaus Kubiliaus priešingybe.
I.Zokas sakė, kad Lietuvoje dar nėra buvę sėkmingo politiko, kuris apeliuotų į elito įsitikinimus. Mažai yra ir masėms nepataikaujančių, bet savo paties įsitikinimus demonstruojančių politikų.
Paprašytas įvardyti pavyzdį jis paminėjo tik vieną Mariją Aušrinę Pavilionienę, kuri kovoja už LGBT teises Lietuvoje.
Kognityvinis disonansas
„Spinter tyrimų“ vadovas taip pat pastebėjo, kad lietuviai dažnai turi vienas kitam prieštaraujančių įsitikinimų.
Pavyzdžiui, lietuviai nemėgsta Rusijos, bet ją laiko priimtiniausia kaimyne.
Norime, kad vakarietiškos vertybės plistų po visą pasaulį, tačiau patys jų savo šalyje nediegiame (žmogaus teisių problemos).
Mums patinka, kai esame vadinami europiečiais, tačiau bijome įsivesti eurą.
Norime energetinės nepriklausomybės, bet pasisakome prieš atominę elektrinę, neturime aiškios skalūnų dujų vizijos.
Mums patinka emigruoti, tačiau patys imigrantų savo krašte nenorime.
Nors emigrantai per metus mums perveda apie 4 mlrd. Lt, nenorime jiems suteikti dvigubos pilietybės.
