Jei šis veiklos perkėlimas būtų tiesiog verslo plėtra į kitas šalis, tai būtų teigiamas ir net siektinas reiškinys. Tačiau taip nėra. Remiantis Statistikos departamento duomenimis, 2008–2012 m. Lietuvos investicijų užsienyje, nukreiptų į holdingų kūrimą bei plėtrą, mastas išaugo beveik 5 kartus. Tokio pobūdžio investicijos sudaro net 37 proc. visų Lietuvos investicijų užsienyje. Tai reiškia, kad įmonės tose šalyse vykdo ne tiesioginę savo ūkinę veiklą, bet steigia naujus juridinius asmenis ir pagrindines buveines iškelia iš Lietuvos. Dėl to Lietuva netenka dalies aukštos kvalifikacijos specialistų, gerai apmokamų darbo vietų bei mokestinių pajamų. O tos pajamos nukeliauja į tokias šalis kaip Nyderlandai, Latvija, Kipras ar Estija.
Koks tokios emigracijos tikslas? Verslas siekdamas sėkmingai vystyti savo veiklą privalo planuoti, o tam būtina stabili įstatyminė ir mokestinė aplinka. Tačiau jau minėto tyrimo dalyvių nuomone, situacija mūsų šalyje priešinga. Sunkiai prognozuojama ir dažnai kintanti įstatyminė bazė, per pastaruosius penkerius metus, labiausiai skatino verslą svarstyti galimybes apie dalies ar visos veiklos perkėlimą į užsienį. Tam pritarė 91 proc. apklaustųjų, t. y. verslininkai, analitikai, finansininkai ir kiti su verslo plėtra susiję asmenys.
Mokestinės ir įstatyminės aplinkos stabilumą geriausiai atspindi Seimo veikla. Per pastaruosius penkerius metus valdžioje buvo dvi skirtingos politinės jėgos, tačiau tiek praeitos, tiek šios kadencijos Seime matomos tos pačios tendencijos. Pusė įstatymų priimta ypatingos skubos tvarka. Dešimtosios kadencijos Seimas 50 proc. visų įstatymų priėmė tokiu būdu, šios kadencijos pirmų trijų sesijų rezultatas – 51 procentas. Tai rodo, kad nebuvo pakankamai laiko įvertinti ir visas neigiamas pasekmės verslui ir gyventojams.
Tačiau verslą neramina ne tik skubos tvarka priimami įstatymai, bet ir nuolatinės diskusijos apie jų kaitą. Jau dešimtmetį diskutuojama apie progresinių mokesčių įvedimą. Nuolat pasigirsta kalbos apie aukštesnius mokesčius kapitalui, minimalios algos didinimą. Keliamas akcizo mokestis, svarstoma apie naujus mokesčius automobiliams ar tam tikriems maisto produktams. O kalbos dažnai virsta ir veiksmais. 2013 m. viduryje Seimas pritarė Vyriausybės pateiktiems įstatymų projektams, pagal kuriuos nuo 2014 m. apmokestinamos pajamos iš palūkanų ir ilgalaikis kapitalo prieaugis.
Aišku, diskutuoti viešai reikia. Tik norėtųsi, kad diskutuojama būtų ne apie mokesčių didinimą, o apie jų mažinimą ar efektyvesnį biudžeto lėšų panaudojimą.
Dabar, kaip rodo statistika, ne tik ieškoma būdų, kaip apsisaugoti nuo sunkiai prognozuojamų politinių sprendimų, bet ir imamasi veiksmų. Pavyzdžiui, 2012 m. investicijos į Estiją, susijusios su pagrindinių buveinių veikla, siekė daugiau nei 700 mln. litų. Šie pinigai liko ne Lietuvoje, o emigravo. Čia turėtume paklausti savęs ir valdžios atstovų, ar norime, kad tos investicijos iškeliautų iš Lietuvos? O gal geriau būtų ne tik jas išsaugoti, tačiau pritraukti ir naujų? Juk būtent investicijos yra ekonominės gerovės šaltinis bei viena iš efektyviausių priemonių spręsti šalies socialines problemas.
Todėl tinkamų verslo sąlygų užtikrinimas turi būti vienas iš pagrindinių prioritetų kiekvienos Vyriausybės programoje. Galima tik pasidžiaugti, kad Pasaulio banko atliekamame „Doing Business” indekse Lietuva šiuo metu iš 189 šalių užimama 17 vietą. Tačiau joks indeksas negali įvertinti visų veiksnių. Ir gera pozicija indekse nebūtinai parodo, kad viskas toje šalyje yra gerai. Lietuvos užimama pozicija yra aukštesnė nei Nyderlandų, Latvijos, Kipro ar Estijos, tačiau dalis investicijų prarandama būtent į šias šalis. Kodėl? Šiose šalyse taikomi mažesni mokesčiai kapitalui, palankesnė įstatyminė bazė holdingo pagrindu veikiančioms įmonėms bei suteikiamas didesnis saugumo jausmas dėl verslo ateities.
Tačiau svarbi ne tik investicijų aplinka, bet ir bendras jų kiekis. Lietuvoje vienam gyventojui tenka 31 tūkst. eurų, t.y. 2,3 karto mažiau nei ES vidurkis. Prasčiau atrodo tik Rumunija ir Lenkija. Būtent gaunamų ir sukauptų investicijų kiekis nulemia, kaip gerai žmonės gyvena vienoje ar kitoje šalyje. Investicijoms palanki aplinka, aišku, svarbi, bet nepamirškime, kad tai tik priemonė, o ne jau pasiektas tikslas. Taigi pirmiausia pasiekime bent jau ES vidurkį. Tiesa, kai kuriose srityse jau pasistūmėjome į priekį, pvz., leidimas statyti be detaliojo plano, patogesnės teritorijų planavimo dokumentų keitimo taisyklės sudarys palankesnes sąlygas verslo plėtrai.
Rinkos dalyvių nuomone, tarp svarbiausių veiksnių, kurie verčia mąstyti apie emigraciją, patenka ir didelis biurokratijos bei korupcijos lygis šalyje, nepatikima investicijų apsauga nuo politinės rizikos (kai valstybės kontroliuojamose sektoriuose susiduriama su įvairiomis, dažniausiai politinio pobūdžio, kliūtimis veiklos vykdymui) ir, žinoma, nepalanki mokestinė aplinka. Tai yra sritys, į kurias turėtų būti atkreipiamas didžiausias dėmesys siekiant tiek išlaikyti ir skatinti investuoti į jau veikiantį verslą, tiek pritraukti naujus investuotojus.
44 proc. – tiek per penkerius metus išaugo įmonių skaičius, kurios vykdė investicijas, susijusias su pagrindinių buveinių perkėlimu iš Lietuvos. Prieš stojant į ES buvo netikinčių, kad susidursime su dideliais emigracijos mastais. Todėl dabar neignoruokime ir verslo emigracijos grėsmės. Juk ES verslas gali judėti taip pat lengvai, kaip ir gyventojai.
Komentaro autorius yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas.