Fizikos dėsnius, nurodančius, kad dideles sąskaitas lemia ne godus šilumos tiekėjas, o kiauros senos statybos daugiabučio namo sienos, šįkart praleiskime.
Pakalbėkime apie politikus, kurie įvairiausius mitus šilumos ūkio klausimais eteryje žarsto ne dėl kompetencijos stokos. Pakalbėkime apie tuos, kurie šnekėdami apie visai tautai aktualią energetiką viešai meluoja ir patys puikiai tai suvokia.
Štai paskutinis pavyzdys – klaidinančios kandidato į prezidentus Bronio Ropės kalbos.
Prieš kelias dienas Ignalinos meras vienoje televizijos laidoje teigė, kad privatūs šilumos tiekėjai „nevykdo normaliai renovacijos, nevykdo pervedimo brangių dujų į vietinį kurą tam, kad kaina būtų aukšta“.
Jei B.Ropė kalba apie daugiabučius, tai šilumos tiekėjai renovacijos negali vykdyti – šilumos tiekimo ir namų priežiūros veiklos yra atskirtos įstatymais. Tiesa, tiekėjai kiekviena pasitaikančia proga ragina imtis namų renovacijos. Tai – tiesiausias kelias į mažesnę sąskaitą už šilumą.
Jeigu kandidatas kalbėjo apie šilumos trasų renovaciją, tai – melagingas pareiškimas. Pastaraisiais metais visoje Lietuvoje šilumos tiekėjai labai aktyviai atnaujino trasas, šiam tikslui pasitelktos ES fondų lėšos. Lietuva nuostoliais šilumos trasose vejasi skandinaviškus rodiklius. Per paskutinį dešimtmetį šilumos švaistymas vamzdynuose buvo vidutiniškai sumažintas nuo 32 iki 15 procentų. Skandinavijos šalių šilumos trasose prarandama apie 12 procentų šilumos.
Lygiai taip pat negalima sakyti, kad privatūs šilumos tiekėjai nevykdo ūkių pervedimo prie biokuro. B.Ropė tiksliai žino, kad būtent privatininkai Lietuvoje tapo biokuro vėliavnešiais, kurie patys pirmieji, savo iniciatyva ir lėšomis, ėmė keisti brangias dujas vietiniu kuru.
Šilumos tiekėjai didžiuojasi, kad būtent jų pastangomis šiandien iš biokuro pagaminama jau 34 procentai visos centralizuotai tiekiamos šilumos.
O dėl biokuro nevartojimo Vilniuje pirštu reikėtų rodyti ne į šilumos tiekėją, o būtent į politikus. Šilumos tiekimo įmonė dar 2010 metais pristatė sostinės pervedimo prie biokuro projektą, tačiau jis iki šiol yra blokuojamas remiantis politiniais motyvais.
Ir įdomiausia dalis. R.Ropė nemirksėdamas žiūrovams papasakojo, kad kuo daugiau šilumos tiekėjas parduoda, tuo didesnę sumą pinigų gauna.
Kas jau kas, o meras tikrai žino, kad šilumos kainas mūsų šalyje reguliuoja valstybė, Valstybinė kainų energetikos ir kontrolės komisija (VKEKK). Meras privalo žinoti ir faktą, kad šilumos tiekėjų pelnas yra atskirtas nuo šilumos pardavimų. Būtent tam, kad tiekėjai neturėtų motyvo piktnaudžiauti siekdami parduoti kuo daugiau šilumos. Ignalinos mero pareigas einantis B.Ropė tiesiog negali nežinoti, kad šilumos tiekėjų pelnas yra fiksuotas. Šilumos tiekimo įmonių pelno normą, kaip ir visą šilumos tiekimo bendrovių veiklą, reglamentuoja VKEKK. Komisija penkeriems metams į priekį šilumos tiekėjams nustato fiksuotą biudžetą.
Įprasta, kad bendrovėms nustatyta pelno norma sudaro apie 4-5 procentus nuo valdomo turto, skirto šilumos tiekimui. Visiems aplinkoje sugebantiems orientuotis politikams privalo būti žinoma, kad pelno norma nepriklauso nei nuo šilumos tarifo dydžio, nei nuo parduoto šilumos kiekio.
Tad kam viešai klaidinti visuomenę, koks tokių šnekų tikslas? Kam kelti aistras, grįstas nebūtais dalykais, švaistytis absurdiškomis sąmokslo teorijomis?
Gal B.Ropė mano, kad blogos reklamos nebūna? Toks kandidato į prezidentus elgesys, švelniai tariant, nesolidus.
O mėgstantiems fiziką vis dėlto priminsiu, kad didžiausią įtaką gyventojų mokėjimams už šilumą daro suvartotos energijos kiekis. Kuo daugiau šilumos suvartojame, kuo daugiau jos iššvaistome, tuo daugiau už ją sumokame. Kuo daugiabutis efektyviau vartoja šilumą, tuo mažiau kas mėnesį tenka mokėti.
Mažiausiai Lietuvoje moka naujų ar renovuotų namų gyventojai tuose miestuose, kuriuose vietoje brangių importuojamų gamtinių dujų plačiai vartojamas lietuviškas biokuras.
Tokia paprasta ir neskandalinga yra tikroji energetinė realybė.
Vytautas Stasiūnas yra Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas.
