Kodėl žmonės pradeda neapkęsti savo darbo?

Namo sugrįžtate kaip išgręžtas bet ir toliau atsakinėjate į elektroninius laiškus, kol neužsnūstate prie stalo. Su tokiomis problemomis vis dažniau susiduria ne tik viduriniosios grandies vadybininkai, bet ir kompanijų vadovai. Taip tikino Tony Schwartzas, konsultacijų firmos „The Energy Project“ direktorius ir Christine Porathmay, Džordžtauno universiteto docentė straipsnyje, kuris publikuojamas leidinyje „The New York Times“.

Psichiatras Srinivasan S. Pillay, atlikęs 72 aukščiausio lygio vadovų apklausą, išsiaiškino, kad visi jie darbe mažiausiai kartą buvo emociškai „perdegę„ir jiems pasireiškė šio sutrikimo simptomai. Jeigu žvelgtume plačiau, pamatytume, kad tik 30 proc. amerikiečių jaučiasi pasinėrę į darbą (2013 metų „Gallup“ apklausa). Pasaulyje šis rodiklis dar žemesnis – tik 13 procentų.

„Trumpai tariant, daugeliui iš mūsų darbas – alinantis, slegiantis užsiėmimas, ir daug akivaizdžių dalykų rodo, kad padėtis tik blogėja “, – rašo straipsnio autoriai. Norėdama išsiaiškinti, kokie veiksniai daro didžiausią įtaką žmonių įsitraukimui į darbą ir to darbo efektyvumui, „The Energy Project“ , bendradarbiaudama su „Harvard Business Review“ 2013 metų rudenį apklausė 12 tūkst. „baltųjų apykaklių“.

Apklausoje taip pat dalyvavo dviejų bendrovių, kurios naudojasi firmos paslaugomis, darbuotojai (atitinkamai 6 ir 2,5 tūkst. žmonių). Visų trijų grupių tyrimo rezultatai buvo stebėtinai panašūs.

„Pasirodo, personalas labiau patenkintas gyvenimu ir efektyviau dirba, kai yra patenkinti keturi pagrindiniai poreikiai: fizinis (galimybė pailsėti ir atstatyti jėgas darbe), emocinis (jausmas, kad tavo indėlis vertinamas), psichologinis (galimybė visiškai susitelkti pačioms svarbiausioms užduotims atlikti ir pačiam nuspręsti, kada ir kur atlikti darbą) ir dvasinis (galimybė daryti tai, kas geriausiai pavyksta ir teikia daugiau pasitenkinimo, o taip pat jausti, kad esi susijęs su kokiu nors aukštu tikslu)“, – sakoma straipsnyje.

2012 metais surinkusi draugėn 192 bendrovėse atliktų 263 tyrimų rezultatus „Gallup“ įvertino juos pagal darbuotojų įsitraukimo į darbą lygį. Paaiškėjo, kad bendrovės iš reitingo pirmojo ketvirčio gauna 22 proc. daugiau pelno lyginant su bendrovėmis, atsidūrusiomis sąrašo apačioje. Vagysčių skaičius jose mažesnis 28 proc., o nelaimingų atsitikimų – 48 procentais.

Trumpiau tariant, tai, kaip mes jaučiamės darbe, turi įtakos mūsų darbo našumui. „Mūsų tyrimas parodė, kokio efektyvumo gali pasiekti bendrovės, tenkindamos visus keturis svarbiausius darbuotojų poreikius“, – teigia straipsnio autoriai ir pateikia konkrečių pavyzdžių. Jėgų susigrąžinimas

Darbuotojų dėmesio sutelkimas, kai jie kas pusantros valandos daro pertraukas, yra 30 proc. didesnis negu tų, kurie apskritai neatsitraukia nuo darbo arba tai daro vieną kartą per darbo dieną. Jų sugebėjimai kūrybiškai mąstyti padidėja 50 proc., o sveikatos būklė ir gerovės pojūtis – 46 procentais.

Kuo ilgiau žmogus dirba virš 40 valandų per savaitę, tuo blogiau jis jaučiasi, be to, jis mažiau įsitraukia į darbą.

Jeigu vadovas rūpinasi darbuotoju, pastarajam padidėja pasitikėjimo ir saugumo jausmas kur kas labiau už bet kokius kitus vadovo veiksmus. Darbuotojai,jaučiantys, kad jais rūpinamasi, 1,3 karto mažiau linkę keisti darbovietę ir 67 proc. daugiau būna įsitraukę į darbą.

Darbuotojai, kurie mato savo darbinėje veikloje prasmę ir reikšmingumą, yra tris kartus labiau linkę likti savo šiandieninėje darbovietėje.

Jeigu paklaustume darbdavių, ar padidės jų darbuotojų darbo našumas, jei jie jausis žvalūs, susikaupę ir reikalingi, atsakymas bus aiškus. Bet verta jų paklausti, kiek lėšų jie investavo į tokių sąlygų sudarymą, ir vietoj atsakymo išgirsime nepatogią tylą. Kuo gi tai būtų galima paaiškinti? „Pats akivaizdžiausias atsakymas yra toks: sistemingos investicijos į darbuotojus, jeigu nekalbėsime apie atlyginimus, dar visai neseniai atrodė nereikalingos“, – mano tyrėjai.

Nemaža motyvacija paprastai tampa skausmingas momentas. „Neretai kompanijos kreipiasi pagalbos į mus, kada jas palieka aukštos klasės specialistai arba kada generalinis direktorius prisipažįsta, jog išsikvėpė, arba jaunas, teikiantis vilčių vadovas staiga miršta nuo infarkto. Vien tik per pastarąjį pusmetį mes bent penkis kartus girdėjome panašią istoriją“, – kalba specialistai.

Organizacijai, kuri nori neturėti panašių problemų, geriausia pamėginti pirmiausiai atsakyti į paprastą klausimą: „Ką galima padaryti, kad mūsų darbuotojams atsirastų daugiau jėgų, kad jie pajustų, jog jais yra rūpinamasi, o jų koncentracija ir įkvėpimas padidėtų?“

Pavyzdžiui, nieko nekainuoja apriboti pasitarimų trukmę iki pusantros valandos, o taip pat nustatyti laiko normą atsakymams į laiškus. Prie kitų svarbių priemonių būtų galima priskirti sporto salių ir poilsio kambarių įrengimą, taip pat darbuotojų aprūpinimą pigiu, lengvai prieinamu kokybišku maistu, pataria straipsnio autoriai.

Rekomenduojama taip pat skatinti vadovus ir vadybininkus už rūpinimąsi pavaldiniais ir, atvirkščiai, pareikalauti iš jų atsakomybės už išlietą pyktį ir kitas žmogų žeminančias emocijas (pylos davimas gali turėti trumpalaikį poveikį, bet laikui bėgant tokie vadovavimo metodai apnuodija klimatą kolektyve).