Pastaraisiais dešimtmečiais rinkos vertybės išstūmė ne rinkos santykiais grindžiamas normas beveik iš visų gyvenimo sričių. Patys to nesuvokdami, tvirtina profesorius M.J.Sandelis, užuot turėję rinkos ekonomiką, mes jau tapome rinkos visuomene.
Lrytas.lt pateikia knygos „Ko nenusipirksi už pinigus“ ištrauką, kurioje nagrinėjama prekyba taršos leidimais.
***
Prekyba taršos leidimais
Baudos ir mokesčio koncepcijos skirtumas išryškėja ir svarstant, kaip sumažinti šiltnamio dujų ir anglies dioksido išmetimą. Ar vyriausybė turėtų nustatyti emisijos normas ir bausti jas viršijančias bendroves? O gal vis dėlto valdžiai derėtų sukurti taršos leidimų prekybos mechanizmą? Antruoju atveju iš esmės būtų pripažįstama, kad aplinkos tarša yra ne žalingas veiksmas, o tiesiog verslo plėtros kaštų dalis. Tik ar toks požiūris būtų teisingas?
Gal visgi geriau, jei pernelyg daug teršalų į aplinką išmetančios bendrovės būtų priverstos prisiimti gėdą? Norint šiais klausimais apsispręsti, reikia ne tik apskaičiuoti būsimus kaštus ir naudą, bet ir nutarti, koks požiūris į aplinkosaugą turi būti skatinamas.
1997 m. vykusioje Kioto konferencijoje dėl pasaulinio klimato atšilimo Jungtinės Valstijos pareikalavo, kad įvedant privalomas pasaulines taršos normas būtų numatyta ir schema, leidžianti valstybėms pirkti ir parduoti teisę teršti. Taip, pavyzdžiui, JAV savo įsipareigojimus pagal Kioto protokolą galėtų įvykdyti dviem būdais: arba sumažinti šiltnamio dujų išmetimą, arba sumokėti kitoms šalims, kad tarša būtų sumažinta jose.
Užuot apmokestinusios be proto daug degalų ryjančių visureigių savininkus savo šalyje, jos verčiau turėtų galimybę sumokėti už Amazonės džiunglių atsodinimą arba senų, anglimis kūrenamų fabrikų besivystančiose šalyse modernizavimą.
Straipsnis sukėlė kritikos bangą
Anuomet išspausdinau straipsnį dienraštyje „The New York Times“ ir jame išdėsčiau argumentus prieš tokį modelį. Išsakiau nuomonę, kad leisti valstybėms pirkti teisę teršti būtų tas pat, kas leisti žmonėms susimokėti už galimybę šiukšlinti. Moralinis smerkimas už gamtosaugos reikalavimų nepaisymą turėtų būti stiprinamas, o ne silpninamas.
Taip pat straipsnyje išreiškiau nerimą, kad, turtingosioms šalims leidus išsipirkti nuo pareigos mažinti teršalų išmetimą į aplinką, bus pakirsta bendro pasiaukojimo idėja, kuri yra tiesiog būtina, jeigu ateityje norima tęsti pasaulio valstybių bendradarbiavimą dėl klimato kaitos.
Dienraštį užplūdo nemažai kandžių laiškų, daugiausia juos rašė ekonomistai, kai kurie jų – mano kolegos iš Harvardo. Anot jų, aš nesugebu suprasti rinkos privalumų, prekybos naudingumo, elementarių ekonominio racionalumo principų.
Vis dėlto šiame kritikos sraute atsirado ir vienas prijaučiantis elektroninis laiškas, kurį atsiuntė mano lankyto koledžo ekonomikos dėstytojas. Jo žodžiais, jis puikiai suprato pagrindinę idėją, kurią mėginau išryškinti. Tačiau sykiu jis paprašė ir nedidelės paslaugos: ar aš galėčiau viešai neatskleisti žmogaus, dėsčiusio man ekonomiką, tapatybės?
Nuo to laiko šiek tiek pakoregavau savo nuomonę apie prekybą taršos leidimais – taip pasielgiau visai ne iš dogmatiškų paskatų, kurias labiausiai pabrėžia ekonomistai. Kitaip nei veiksmas, kai greitkelyje pro automobilio langą išmetama šiukšlė, anglies dioksido emisija nėra savaime smerktina.
Išskirti CO2 į aplinką yra visiškai natūralu. Smerktina, kai jo išmetama pernelyg daug ir tai tampa švaistūniško gyvenimo būdo dalimi. Šitokį gyvenimo būdą ir jį skatinančias nuostatas derėtų riboti.
Taršos apmokestinimas
Viena galimybių sumažinti taršą – valstybinės reguliavimo priemonės: iš automobilių gamintojų reikalauti taikyti aukštesnius emisijos standartus, chemikalus gaminančioms bendrovėms ir popieriaus fabrikams drausti toksiškas atliekas leisti į vandentakius, įpareigoti fabrikų administracijas, kad kaminuose įtaisytų dujų filtrus. Ir jei bendrovės pažeidžia numatytus reikalavimus, skirti joms baudas. Būtent taip ir elgėsi Jungtinės Valstijos praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje, galiojant pirmiesiems aplinkosaugos įstatymams.
Esami standartai ir baudos už jų nepaisymą buvo būdas priversti bendroves susimokėti už taršą. Sykiu tai turėjo ir aiškų moralinio smerkimo aspektą – gėda mums, jei į ežerus ir upelius pilame gyvsidabrį ir asbestą, jei orą paverčiame dusinančiu smogu. Ir ne tik todėl, kad tai kelia pavojų žmonių sveikatai, – tiesiog taip elgtis su mūsų planeta yra pražūtinga.
Kai kurie žmonės kritikavo šias reguliavimo priemones, nes jiems nepriimtina viskas, kas didina pramonės kaštus. Tačiau kiti, prijaučiantys gamtos apsaugai, ieškojo veiksmingesnių būdų mažinti taršą. Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje išaugus laisvosios rinkos prestižui ir vis labiau įsitvirtinant ekonominių skaičiavimų logikai, kai kurie aplinkosaugininkai ėmė pritarti rinkos logika grįstoms priemonėms planetai gelbėti.
Jų manymu, nebūtina kiekvienam fabrikui nurodyti, kokių emisijos standartų jis turi laikytis, verčiau nustatyti tam tikrus taršos įkainius, o visa kita atliks pati rinka.
Paprasčiausias būdas įkainoti taršą – ją apmokestinti. Mokestis už emisiją vertintinas veikiau kaip įkainis, o ne bauda, tačiau jei jis gana didelis – tai vis tiek bus veiksminga priemonė drausminti teršėjus. Būtent dėl šios priežasties jį įvesti politiškai sudėtinga. Tad politikos formuotojai šiuo klausimu priėmė rinkai draugiškesnį sprendimą – leido prekiauti taršos leidimais.
1990 m. JAV prezidentas George’as H. W. Bushas pasirašė įstatymą dėl mažinimo rūgščiojo lietaus, kuris susidaro dėl anglimis kūrenamų jėgainių išskiriamo sieros dioksido. Užuot numačius fiksuotas kvotas kiekvienai jėgainei atskirai, įstatymu įmonėms suteikta teisė išmesti į aplinką tam tikrą kiekį teršalų ir galimybė taršos leidimais prekiauti tarpusavyje.
Kitaip tariant, bendrovė gali arba mažinti savo jėgainėse išmetamų teršalų kiekį, arba nusipirkti papildomų leidimų teršti iš kitų bendrovių, kurioms pavyko teršalų į aplinką išmesti mažiau, nei joms leista.
Iškyla moralinė problema
Sieros dioksido emisija išties sumažėjo, ir šią prekybos taršos leidimais schemą daug kas ėmė vertinti itin palankiai.
Vėliau, praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, dėmesys nukrypo į globalinį atšilimą. Kioto protokolas dėl klimato kaitos leido šalims pasirinkti: valstybė gali arba mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą pati, arba sumokėti kitai valstybei, kad tai padarytų. Tokio sprendimo tikslas – mažinti protokolo laikymosi kaštus.
Jei pakeisti žibalines lempas Indijos kaime yra pigiau nei sumažinti išmetamų dujų kiekį Jungtinėse Valstijose, kodėl nesumokėjus, kad tos lempos būtų pakeistos?
Nepaisydamos visų raginimų, Jungtinės Valstijos Kioto protokolo neratifikavo, ir tolesni veiksmai dėl visuotinio klimato kaitos mažinimo ėmė strigti. Tačiau man šiuo atveju svarbu ne paties protokolo įgyvendinimo peripetijos, o tai, kaip jo nuostatos atskleidžia pasaulinės prekybos leidimais teršti moralinę kainą.
Pavyzdžiui, leidimų gimdyti atveju moralinė problema yra ta, kad ši sistema Kinijoje savaime skatina vienas poras papirkti kitas, kad šios atsisakytų galimybės turėti savo atžalą.
Tai pakerta pačią tėvų meilės esmę, nes skatina juos žvelgti į vaiką kaip į perleidžiamą turtą, parduodamą objektą. Pasaulinė prekyba leidimais teršti lemia kitą moralinę problemą. Šiuo atveju susiduriame ne su papirkinėjimu, o su įsipareigojimų perkėlimu kitai šaliai. Globaliu požiūriu ši problema yra akivaizdesnė negu lokaliu.
Kai pasauliniu lygiu leidžiama turtingoms šalims beveik neriboti savo energijos išteklių vartojimo nusiperkant teisę teršti iš kitų šalių (arba finansuojant jose kokias nors taršą mažinančias programas), pažeidžiamos dvi normos: įtvirtinamas vartotojiškas požiūris į gamtą ir paminama bendro pasiaukojimo dvasia, kuri yra būtina, norint įtvirtinti aplinkosaugos etiką visame pasaulyje.
Jei pasiturinčios valstybės savo įsipareigojimus sumažinti anglies emisiją gali išsipirkti, tai jas visai pagrįstai galima palyginti su minėtuoju prie Didžiojo Kanjono iškylaujančiu turistu. Tik šiuo atveju, užuot paklojęs baudą už šiukšlinimą, pasiturintis iškylautojas gali nušveisti žemyn ištuštintą alaus skardinę visiškai nebaudžiamas, jei tik prieš tai kam nors sumokėjo, kad parankiotų šiukšles kur nors Himalajuose.
Tiesa, šie atvejai nėra identiški. Šiukšlės nėra tokios kenksmingos kaip šiltnamio efektą sukeliančios dujos. Alaus skardinės Didžiajame Kanjone neturi jokios įtakos pirmykščiam kraštovaizdžiui anoj planetos pusėj. O štai globalinio atšilimo atveju susiduriame su gerokai didesne žala. Atmosferai nėra skirtumo, kuriose planetos vietose į aplinką išmetama daugiau anglies dioksido, o kuriose mažiau.
Tačiau šis skirtumas tampa svarbus, kai pažvelgiame iš moralinės ir politinės perspektyvos. Leidus turtingoms šalims už pinigus išvengti svarbių pokyčių aplinką niokojančiose jų ūkio srityse, skatinamas netinkamas požiūris, esą gamta gali būti laikoma sąvartynu, jei tik už tai turima kuo susimokėti.
Ekonomistai dažnai laikosi nuomonės, kad sprendžiant globalinio atšilimo problemą tereikia sukurti tinkamą skatinamųjų ir drausminamųjų priemonių mechanizmą ir rasti būdų jį taikyti. Vis dėlto taip iš akių išleidžiamas esminis dalykas: moralinių nuostatų svarba.
Norint mažinti klimato kaitą globaliu mastu, gali prireikti sukurti naujovišką aplinkosaugos etiką, vadovautis naujų požiūrių į mūsų bendrą pasaulį visuma. Kad ir kokia veiksminga būtų, globali taršos leidimų rinka trukdo ugdyti saikingumą ir bendrą pasiaukojimą, be kurio neįmanoma atsakinga aplinkosaugos etika.
