Kas yra Lietuva: surinkimo fabrikas ar paslaugų laboratorija?

Koks yra Lietuvos ekonominis identitetas – Vakarų šalių produkcijos surinkimo fabrikas, o gal paslaugų centrų superžvaigždė, inovatorė, naujųjų fizikos, chemijos ir biologijos technologijų kūrėja? Po truputį kylant šalies pragyvenimo lygiui, atitinkamai keičiasi ir ūkio struktūra. Visiems žinoma, kad išsivysčiusios šalys pasižymi vyraujančiu paslaugų sektoriumi ir menka žemės ūkio dalimi. Ir atvirkščiai – neturtingoms šalims būdingesnis išplėtotas žemės ūkis ar žaliavų gavyba, žemesnės pridėtinės vertės produktų pramoninė gamyba. Kitaip tariant, kuo turtingesnė šalis, tuo aukštesnės pridėtinės vertės sektoriai joje funkcionuoja.

SEB banko vyriausioji analitikė V.Tauraitė.<br>SEB banko nuotr.
SEB banko vyriausioji analitikė V.Tauraitė.<br>SEB banko nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Vilija Tauraitė

Apr 24, 2015, 1:52 PM, atnaujinta Jan 6, 2018, 12:38 AM

Pažvelgus į Lietuvos ūkio struktūrą sektoriniu pjūviu per ilgesnį laikotarpį, matyti akivaizdūs pokyčiai. Per pastaruosius 20 metų žemės ūkio dalis šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) sumažėjo daugiau kaip 3 kartus – nuo 11–12 proc. 1995–1996 m. iki 3,4 proc. 2014 m. Pramonės dalis (įskaitant gavybos pramonę ir energetiką) minėtu laikotarpiu reikšmingai nekito ir sudarė 23–24 proc., o paslaugų – išaugo nuo 65 proc. iki 73 proc. Taigi pamažu augant šalies gyvenimo lygiui, vyko ūkio sandaros slinktis išsivysčiusių šalių standarto link.

Tiesa, šioje statistikoje sunku įžvelgti pastaraisiais metais pritrauktų užsienio bendrovių centrų nuopelnus paslaugų svarbos didėjimui. Per pastarąjį dešimtmetį labiausiai išaugo prekybos, transporto ir viešbučių bei restoranų dalis, o informacijos ir ryšių paslaugų reikšmė šalies ūkiui netgi sumažėjo. Paslaugų centrai taip pat savaime nereiškia tiesioginių užsienio investicijų srauto padidėjimo. Priešingai negu gamybos įmonės, paslaugų centrai gali išsiversti su visiškai minimalia investicijų suma, kadangi neįsigyja nei įmonių, nei pastatų ar įrengimų. Bene reikšmingiausias ekonominis naujųjų centrų privalumas yra sukuriamos Lietuvos masteliais gerai apmokamos darbo vietos. Jos ne tik suteikia postūmį atlyginimų kilimui platesniu frontu ir vartojimo plėtrai, bet ir formuoja patrauklią platformą emigrantų grįžimui.

Lietuvoje tiesioginių užsienio investicijų suma smarkiausiai didėjo iki 2007 m., kol buvo privatizuojami valstybiniai objektai, o po to augimas nuslopo. Per pastaruosius dvejus metus bendra tiesioginių užsienio investicijų apimtis nepakito. Investicijų daugėjo finansų, nekilnojamojo turto operacijų, administracinių paslaugų, transporto ir saugojimo, statybos sektoriuose, o mažėjo – apdirbamojoje pramonėje ir energetikoje. Taigi užsienio investuotojai Lietuvą pamažu ima labiau vertinti ne rankų darbo, bet sudėtingesnės gamybos ar paslaugų srityse, o taip pat įžvelgia vidaus rinkos augimo potencialą investuodami į nekilnojamojo turto objektus ar mažmeninę prekybą.

Panašias ūkio pokyčių išvadas perša pramonės šakų analizė. Tekstilės pramonės, kuri tradiciškai pasižymi žema pridėtine verte, vaidmens sumažėjimas yra tipinis pavyzdys. 1998 m. tekstilės ir drabužių siuvimo pramonė pagamino 14,9 proc. visos Lietuvos pramonės produkcijos, o 2014 m. jos svoris tesiekė 4,9 proc. Pastebimai mažėjo maisto produktų bei gėrimų pramonės dalis – nuo 27,6 proc. iki 20,1 proc. Atvirkščiai, didėjo rafinuotų naftos produktų, chemijos pramonės, baldų, guminių ir plastikinių gaminių, metalo ir elektros įrangos gamybos svarba. Kita vertus, per pastarąjį dešimtmetį traukėsi kompiuterinių, elektroninių ir optinių gaminių gamybos dalis, taigi Lietuvoje sukurti lazeriai ir kiti nacionalinio pasididžiavimo produktai tebėra nišinė pramonės veikla.

Pastebėtina, jog pramonės įmonės vis daugiau gamina ne vidaus rinkai, o eksportui. Tai geras ženklas, rodantis, jog lietuviška produkcija yra konkurencinga. 1998 m. Lietuvos įmonės užsienyje pardavė 48,3 proc. visos produkcijos, o 2011–2014 m. eksportuotos produkcijos dalis nusistovėjo ties 60 proc.

Vienas jautrus klausimas, kuris gali stabdyti Lietuvos kelionę aukštesnių gyvenimo standartų link, yra įmonių investicijų trūkumas. Paskutinįjį 2014 m. ketvirtį materialinės investicijos išaugo vos 0,9 proc. Jei ir toliau bus vangiai investuojama į gamybos ar paslaugų plėtrą bei efektyvumo didinimą, gali tekti apkarpyti svajones apie tolesnę šalies ūkio pažangą artimiausiais metais.

Komentaro autorė yra SEB banko vyriausioji analitikė.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.