2006 metų rugsėjo mėnesį TVF seminare jis išpranašavo Jungtinėms Valstijoms nekilnojamojo turto rinkos burbulo sprogimą ir gilią recesiją, tiksliai nusakydamas visą įvykių grandinėlę: turtą įkeitusių bankų klientų nebeišgalėjimą mokėti įmokas, hipotekos obligacijų (užtikrintų nekilnojamuoju turtu, kurį valdo jas išleidusi įmonė. – Red.) rinkos įšaldymą, likvidumo krizę (nebegalėjimą greitai parduoti turtą už rinkos kainą ir nebegalėjimą laiku vykdyti savo įsipareigojumus. – Red.), rizikos draudimo fondų ir investicinių bankų krachą. Už savo prognozes jis buvo pramintas daktaru Krachu (Dr. Doom).
Spalio 31 dieną, viešėdamas Maskvoje, profesorius skaitė paskaitą Rusijos ekonomikos mokykloje.
Jis kalbėjo apie iššūkius, su kuriais susiduria pasaulio ekonomika, ir pasidalijo savo įžvalgomis. Pasak N.Roubini, Rusijai reikia peržiūrėti visą valstybinio kapitalizmo modelį, kad būtų užtikrintas ekonomikos augimas daugiau kaip 1,5–2 procentais, portale „rbc.ru“ rašo žurnalistė Olga Volkova.
Pastaruoju metu Rusija visą dėmesį sutelkė į politiką, saugumo klausimus – net biudžeto struktūra pakeista, pastūmėjant link išlaidų gynybai, tačiau ekonominiam vystymuisi būtina teikti pirmenybę. Ekonomistas patarė atsisakyti valstybinio kapitalizmo, kelti valstybinių įmonių efektyvumą, pradėti privatizaciją, skatinti konkurenciją.
Niūriomis prognozėmis išgarsėjęs ekonomistas mano, kad per keletą metų makroekonomikos dedamoji Rusijoje bus gana stabili, kadangi valstybė nusprendė „ne užtvindyti pinigais išorinį šoką, o prie jo prisiderinti“. Protinga politika leis išvengti infliacijos ir biudžeto deficito greitėjimo – ir jau šiais ar kitais metais galima tikėtis šiokio tokio ekonomikos atsigavimo.
Tačiau atstatomojo augimo potencialas neviršija 1,5–2 procentų – neįvykdžius reformų augimo nepagreitinsi. Pasak N.Roubini, kai kurios reformos Rusijoje vykdomos, tačiau labai lėtai, nesuspėjant paskui globalius pokyčius ekonomikoje.
Konservatyvioji Rusija
Dėl rublio devalvacijos Rusijos bendrovės tapo konkurencingesnės, tad galima mažiau importuoti.
Iššūkis, su kuriuo dabar susiduria Rusija – ji dar turi pajėgti eksportuoti galinčias konkuruoti prekes į užsienį, sako N.Roubini. Tam vien tik devalvacijos neužtenka – reikia technologijų, kurios leistų prekėms konkuruoti pasaulio rinkoje. Tam Rusijos kompanijos turės atlikti veiklos restruktūrizavimą, teigia ekonomistas.
N.Roubini teigiamai vertina tiek dabartinę Rusijos monetarinę politiką ir Centrinio Banko veiksmus, tiek ir fiskalinės politikos užmojus.
Jo nuomone, esant didelei infliacijai Rusijos bankas elgiasi teisingai, vykdydamas prilaikančią pinigų politiką, tokiu būdu neleisdamas valiutai per daug nuvertėti ir kontroliuodamas prognozuojamą infliaciją. Kalbant apie fiskalinę politiką, tai dauguma šalių nesukoregavo savo biudžeto deficitą. Pasak N.Roubini, pavyzdžiui, Saudo Arabijoje biudžeto deficitas šiuo metu sudaro 25 proc. BVP (pagal TVF, Saudo Arabijos biudžeto deficitas 2015 m. sieks 19,5 proc. BVP). Tačiau saudiečiai negalės išlaikyti šio disbalanso ilgiau nei keletą metų, sako ekonomistas. O Rusijoje pasistengta sumažinti biudžeto deficito problemą, tačiau ne „finansuojant šoką“ (t.y., vykdant fiskalinį stimuliavimą), bet prisitaikant prie naujų sąlygų.
Bumas baigėsi
2003–2013 metais besiformuojančios rinkos, aiškina profesorius, kilo įtakojamos trijų pasaulinių veiksnių.
Pirma, Kinijos ekonomika augo po 10–11 proc. per metus. Kinija paskui save tempė kitas šalis, vien jau dėl didžiulės žaliavų paklausos.
Antra, žaliavų kainos išgyveno bumą.
Ir trečia, po pasaulinės finansinės krizės Europa ir JAV perėjo prie vadinamosios kiekybinio palengvinimo politikos: tai išlaisvino likvidumą (čia: grynųjų pinigų dalį bendruose aktyvuose. –Red.), kuris ėmė tekėti į besiformuojančias rinkas, kur pajamingumas buvo didesnis.
Tokiu būdu, besivystančios šalys galėjo sau leisti vykdyti stimuliuojančią monetarinę ir fiskalinę politiką. Biudžeto deficitai, skolinimo bumas, fiskalinės paskatos – visa tai sukėlė dirbtinį augimą. Ir leido valdžios institucijoms atsisakyti struktūrinių ekonominių reformų ir pateisinti valstybinio kapitalizmo modelį pagal Kinijos pavyzdį – su protekcionizmu ir antraeilėmis reformomis. Ši situacija buvo būdinga Kinijai, Rusijai, Indijai, Brazilijai, Argentinai, Venesuelai, o tai reiškia, kad buvo atsisakoma į rinką orientuotų reformų.
Bet dabar faktoriai, kurie visus tuos metus buvo besivystančių ekonomikų ramstis, turės priešingą poveikį – jie pradės jas tempti žemyn. Kinija ateityje pajėgs augti tik 5 proc. per metus.
Žaliavų kainų bumas baigėsi – nepaisant to, kad pasaulyje sukurta daug naujų gavybos pajėgumų tiek dėl kilusio skalūnų bumo ir naujų išteklių atradimo Lotynų Amerikoje, tiek ir dėl tokių šalių išteklių, kaip Kenija, Uganda ir Mozambikas. Galiausiai, artimiausiu metu JAV federalinė rezervų sistema („Fed“) pradės mažinti kiekybinio palengvinimo programą: pasak N.Roubini, šių metų gruodžio mėnesį ar kitąmet „Fed“ pradės didinti palūkanų normas, todėl pinigai ims tekėti atgal į išsivysčiusias rinkas.
Kokybė, o ne kiekybė
Šis faktorių „apgręžimas“ nulėmė Lotynų Amerikos šalių (Argentinos, Venesuelos, Čilės, Peru, Kolumbijos) ekonomikos vystymosi sulėtėjimą, taip pat ir Rusijos, kur padėtį apsunkino šiai šaliai paskelbtos ir jos pačios atsakomosios sankcijos, bei Ukrainos, kur prie viso to dar prisidėjo pilietinis karas ir privedė prie ekonomikos griūties ir netvarios skolos. Pablogėjo Azijos šalių (Indijos, Indonezijos, Malaizijos) ir Afrikos šalių (Nigerijos, Angolos, Mozambiko) perspektyvos.
Pasirodė, kad kur kas stabilesnės yra tos šalys, kurios pradėjo struktūrines reformas: Meksika, kur prezidento pareigas eina Enrique Pena Neto, Indija, kur premjeras Narendra Modi. Apskritai kalbant, jei anksčiau pasaulio ekonomikos augimo prognozės buvo apie 4 proc. (išsivysčiusios šalys vidutiniškai galėjo augti 2 proc. per metus, besivystančios – 6 proc.), tai dabar, sulėtėjus besivystančių šalių ekonomikų augimo potencialui iki 4 proc. pasaulio ekonomikos augimas sumažės iki 3 procentų.
Tuo pačiu yra svarbu nepamiršti augimo kokybės klausimų, ne vien tik galvoti apie kiekybinius rodiklius, pabrėžė N.Roubini. Net esant 5 proc. augimui Kinija yra pajėgi pasiekti, kad būtų užtikrintas visiškas užimtumas, tačiau didelė pramonės tarša, maisto produktų saugumo problemos ir panašūs dalykai paverčia Kiniją „uždelsto veikimo bomba“: skaitlingos gyventojų skaičiumi šalies žmonės galiausiai susidurs su sveikatos problemomis. „Svarbiausias uždavinys – kokybiškesnis, o ne didesnis augimas“, – reziumuoja profesorius N.Roubini.
Parengė Leonas Grybauskas
