Verslo konsultantas, Lietuvos verslo konsultacijų ir mokymų bendrovės „Grand Partners“ partneris Rusijoje Markas Kukuškinas sako, kad šiuolaikinė rusiškoji vadyba yra įdomus tradicinės rusiškosios „kumščio“ vadybos ir vakarietiškų verslo standartų mišinys. Ir jame būsimiems verslininkams nėra lengva susiorientuoti.
– Rusiškos vadybos stereotipas – tai autoritariška, hierarchija ir keliaklūpsčiavimu prieš vadovą pagrįsta vadyba. Kokia ji yra iš tikrųjų? – paklausėme M.Kukuškino.
– Reikia pripažinti, kad „valdymo kumščiu“ tradicinėje rusiškoje vadyboje yra gana nemažai.
Vadybos tyrimus atliekantys mokslininkai sutinka, kad represyvinis vadybos modelis yra plačiai paplitęs. Pavyzdžiui, jei pavyktų suskaičiuoti bausmių ir paskatinimų skaičių Rusijos bendrovėse, paaiškėtų, kad bausmių skaičius ten smarkiai didesnis nei paskatinimų. Laimei, pastaruoju metu svarstyklės ima lygintis.
Tačiau į tai galima žiūrėti ir pozityviai. Pasakymas „muša – reiškia, myli“ organizacijos gyvenime realizuojamas neformaliu bendravimu, atvirumu, bendrumo jausmu. Visa tai svarbu organizacijos vidinei kultūrai.
Kita vertus, rusų kultūros pamatą sudaro ne tik valdžios, galios ar pinigų siekis, bet ir nesuvokiamos esmės paieškos.
Be abejo, rusas, kaip ir kitos tautybės žmogus, siekia uždirbti pelno. Jam tai svarbu. Tačiau Rusijos verslo istorijoje gausu pavyzdžių, kai vienas ar kitas veiksmas daromas ne dėl pelno, bet dėl dvasinės pilnatvės.
Žvelgiant į istorinius žemėlapius nesunku pastebėti, kad Rusija smarkiai plėtėsi, vykdė ekspansinę politiką. Atrodo, kad noras plėstis, užvaldyti naujas rinkas yra svarbi ne tik šiuolaikinio vadovo, bet ir eilinio Rusijos darbininko savimonės dalis.
Tuomet, kai atsiranda galimybė plėsti veiklą, užkariauti naujus verslo pasaulio plotus, norint paskatinti pavaldinius dažnai nereikia nei kumčio, nei jėgos. Nes plėtra vykdoma ne vardan didesnių pajamų, bet ir tiesiog todėl, kad to reikia.
- Kuriuose verslo sektoriuose daugiausia „valdymo kumščiu“ ir tradicinio rusiško mąstymo?
– „Valdymas kumščiu“ iki šiol gajus tradiciniuose verslo sektoriuose – statyboje ir naudingųjų išteklių gavyboje.
Tai sena industrija, kur susiklostė daugialygė hierarchinė struktūra, o atskirtis tarp valdžios ir darbuotojų yra ypač didelė. Užtat tai gera terpė formuotis „kumščio kultūrai“. Beje, daug valdymo jėgos yra ir valdininkų hierarchijoje – kuo arčiau valdžios, tuo daugiau galios.
Mažiausias valdybos “kumštis“ yra naujosiose industrijose: informacinių technologijų, telekomunikacijų, sveikatos apsaugos inovacijas kuriančiose bendrovėse.
Šių sektorių įmonėse paprastai nėra stiprios hierarchijos, todėl jose vyksta įdomūs vertybių virsmai – iš senųjų į moderniąsias. Tokiose bendrovėse nėra klasikinei rusiškai vadybai būdingos tarnystės.
- O kaip skiriasi vadybos modeliai skirtingose Rusijos srityse?
- Negalėčiau pasakyti, kad viename Rusijos regione vadyba – vienokia, o kitame – kitokia. Juk lygiai taip pat neįmanoma nubrėžti tikslių sienų tarp regionams būdingos liaudies kultūros.
Tačiau pastebime, kad kai kurie Rusijos regionai yra labiau imlūs inovacijoms.
Juose sutelktas kapitalas, intelektiniai resursai. Bendrame Rusijos žemėlapyje jie išsiskiria ir greta egzistuojančios tradicinės rusiškos verslo kultūros. Iš dalies tokių verslo žiburių atsiradimas yra ir sąmoningas valdžios darbas, bet vis dėlto didžiausias indėlis yra verslininkų, kurie merdėjančius miestus prikelia naujam gyvenimui.
Vienas teigiamų pavyzdžių – Vladivostokas. Prieš dešimt metų tai buvo eilinis vegetuojantis Rusijos Rytų miestas, toks kaip Chabarovskas ar Blagoveščenskas.
O šiuo metu jame formuojasi naujas inovacijų klasteris, veikia aukšto lygio medicinos centrai, universitetas tapo vienu geriausių Tolimuosiuose Rytuose.
Dažnai lankausi Vladivostoke ir jaučiu, kaip žmonės vis labiau ima gerbti savo miestą. Tai puikus pavyzdys, kaip sociologinė „sudužusių langų“ teorija veikia praktiškai – investavus ir sutvarkius miestą, gyventojai patys ėmė daugiau kurti nei griauti. Tai davė postūmį miestui augti bei kitokiai verslo kultūrai formuotis.
Tokių verslo salų gausu ir, atrodytų, pusiau laukiniame Sibire. Sibiro miesto Vladivostoko keliu eina ir tokie „Potiomkino kaimai“ kaip Krasnojarskas, Novosibirskas.
Verslas į Tiumenę atskubėjo dėl naftos, o šiuo metu daugybė dalykų joje jau pradeda keistis. Žmonės vis dar bėga iš periferijų į didžiuosius miestus, tačiau bent jau į augančius regioninius centrus, o ne tik į Maskvą.
Be to, augančiuose miestuose užauga ir įdomių asmenybių.
Prieš Sočio žiemos olimpines žaidynes visoje šalyje savanoriais norėję tapti abiturientai turėjo atlikti intelekto testus, kurie ir parodydavo tinkamiausius kandidatus. Įdomu tai, kad geriausius rezultatus pademonstravo ne Maskvos ar Sankt Peterburgo moksleiviai, o Novosibirsko.
Taigi verslo potencialas kylančiuose Rusijos miestuose yra milžiniškas, ir tai neabejotinai keičia ir keis verslo kultūrą bei vadybos metodus.
- Kur žinių semiasi Rusijos Tolimųjų Rytų miestuose dirbantys vadovai?
– Jų mokytojas - gyvenimas. Jie supranta, kad kokie geri bebūtų verslo konsultantai, asmeninė patirtis yra nepakeičiama.
Vis dėlto, nepaisant įtemptų politinių santykių ir ekonominių sankcijų, niekas neabojoja, kad Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) yra šios srities čempionės, iš kurių galima daug ko išmokti. Anksčiau galvota, kad norint ko nors išmokti, reikia stoti į geriausių JAV universitetų dešimtuke esančią aukštąją mokyklą. Tačiau supratimas keičiasi, ieškoma įvairesnių studijų formų.
Pavyzdžiui, norintiems tobulėti rusams nemažiau įdomi yra ir Europa. Bet aukštoji mokykla nėra vienintelė galimybė tai daryti.
Nemažai verslininkų, turinčių verslo partnerius Europoje, prašo leidimo padirbėti jų gamyklose. Jie stebi kokius vadybos metodus europiečiai pritaiko gamybos įmonėse.
Kita vertus, įdomu tai, kad į Vakarus besidairantys Rusijos verslininkai palaipsniui perima amerikietiškas verslo vertybes, nori „europietiško“ gyvenimo lygio, tačiau supranta, kad jie netams nei „amerikiečiais“, nei „vokiečiais“.
Rusas verslininkas gali naudoti visame pasaulyje bendrus vadybos ar finansinės atskaitomybės įrankius, vadovautis tais pačiais standartais, bet jo kultūrinus kodas yra „rusas“.
Todėl tai, ką Rusijos įmonių vadovai perima iš Vakarų šalių patirties ir pritaiko sau, nėra nei “naujoji rusiška“, nei „vakarietiška“ vadyba.
- Tuomet kas rusui-vadovui yra lyderio etalonas?
– Vieno lyderio tipo nėra, tačiau yra gana aiškus nuostatų pasiskirstymas.
Į Vakarus žvelgiantys Rusijos įmonių vadovai etalonais laiko Jacką Welchą, Richardą Brandsoną, Steve'ą Jobs'ą ir kitus garsius visame pasaulyje vadovus. Tačiau į šiuose vadybininkus besiorientuojančių rusų verslininkų yra mažuma.
Didžiajai daliai vadovų (paprastai jų vadovaujamos įmonės neturi stiprių tarptautinių ryšių) svarbios Vladimiro Putino ir jo aplinkos žmonių, valdančių didelius verslus, figūros, pavyzdžiui, Sergejus Kirijenka („Rosatom“) ar Vladimiras Jakuninas (Rusijos geležinkeliai).
Nors daugelyje tokių verslų veikia „valstybės ranka“, tie žmonės ilgus metus gana sėkmingai vadovauja savo korporacijoms.
Manyčiau, svarbiausia tai, kad Rusijoje dingsta mitas apie idealias figūras, tobulus vadovus, kurie bet kokioje situacijoje gali pasiekti geriausių rezultatų.
Atsiranda suvokimas, kad egzistuoja geras vadovas dabartiniam bendrovės veiklos etapui, galintis atlikti tuo metu svarbiausias užduotis ir vykdyti būtinas funkcijas. Taigi nieko nėra abstrakčiai idealaus, visada yra konkreti situacija.
- O ko iš vadovo tikisi darbininkai?
– Rusai darbininkai vis dar yra šiek tiek infantilūs ir nuo SSRS laikų išlaiko pagrindinę vertybę – galimybę užsitikrinti „šviesų rytojų“. Darbininkas iš vadovo tikisi, kad šis taps visų socialinių gėrybių garantu. Didelėse įmonėse vadovas tarsi tampa tėčiu ar Dievu.
Bet mažesniuose versluose, inovatyvesniuose sektoriuose, kurie greitai auga, darbininkai iš vadovo tikisi ir novatoriškesnės verslo kultūros, naujų idėjų, ryžtingesnių sprendimų.
- Juokaujama, kad amerikiečiui prestižas – sukurti verslą „nuo nulio“, britui – jį paveldėti. O kas teikia garbės rusų verslininkui?
– Kai prieš dešimtmetį jaunuolių klausdavo, kur jie norėtų dirbti baigę mokyklą, didžioji dalis atsakydavo, kad privačiame sektoriuje. Dabar dauguma atsako, kad labiau norėtų dirbti valstybiniame sektoriuje.
Jie jaučia, kad biurokratinis mechanizmas sustiprėjo, ir daugelis jaunų verslininkų svajoja atsirasti greta valstybinio sektoriaus ar net gauti darbą jame. Jie suvokia, kad tapus didelės monopolijos dalimi ar jos samdomu rangovu, atsisėdi „ant vamzdžio“ ir atsukinėdamas bei užsukinėdamas kranelį gali gerai gyventi.
Laimei, yra tokių, kurie sako: „Kuo toliau nuo biurokratizmo, tuo geriau. Kuo mažiau valstybė mus kontroliuos, tuo mums bus lengviau“. Šios stovyklos atstovai galvoja, kad garbinga būti niekam neskolingu ir niekam neteikti atskaitų. Kad bet kada galima verslą parduoti, išvažiuoti, kad dėl to joks valdininkas tavęs nepasikvies „ant kilimėlio“.
Tačiau dabartiniai jaunuoliai, vadinamoji „Y karta“, siekia ir vieno ir kito. Suvokdami valstybinio sektoriaus galią jie nori būti ir su juo, ir išsaugoti nepriklausomybę. Tai yra jaunosios kartos dilema ir katastrofa.
