Vieni pavaldiniai jiems pataikauja, kiti už nugaros rodo špygas. Ir, norėdami įsiteikti ar iškaulyti palankų sprendimą, patys aplieja juos alkoholiu.
Pakalbėkime apie du žmones – du vadovus, mirusįjį ir gyvą. Tą, kurio nebėra, bet jo įsteigta vokiškos įmonės atstovybė toliau sėkmingai dirba statybų rinkoje. Ir tą, kuris taip pat dirba statybų sektoriuje, kaunasi už užsakymus, ir vadina save neišgydomu, bet 13 metų nebegeriančiu alkoholiku. Kelias link mirties
Jis mirė lovoje, sulaukęs vos 46 metų. Artimieji prie sustingusio jo kūno rado tuščią „Lithuanian vodka“ „Auksinės“ degtinės butelį. Mirties priežastis? „Plyšo kepenys“, – prie karsto šnabždėjosi atsisveikinti atėję bendradarbiai, tiksliau – buvę pavaldiniai.
Šis žmogus sukūrė vokiškų statybinių medžiagų atstovybę Lietuvoje. Subūrė stiprius bendražygius. Tačiau asmeninė netektis pavertė jį alkoholiku, atstūmusiu bet kokią pagalbą.
Tai buvo ypatingų gabumų žmogus. Bet, nepaisant verslo sėkmės, pasirinko lėtinę savižudybę. Vos ne mirtinai apsinuodijęs atguldavo savaitei kitai privačioje toksikologijos klinikoje. „Išsiplaudavo“ kepenis, o po mėnesio gerdavo toliau. Nežinia, kiek laiko vieninteliu kalorijų šaltiniu jam buvo „Auksinė“ degtinė.
Susikalbėti su juo kartu dirbusiems žmonėms buvo vis sunkiau, galop tai tapo neįmanoma. Negerti jis negalėjo. Jei privalėdavo ištverti dieną be svaigalų, tarkim, laukdamas iš Vokietijos atvykstant įmonės savininkų, abstinencijos priepuoliai ištikdavo tiesiog jų akyse: žmogus krisdavo be sąmonės ant grindų, prasidėdavo traukuliai, putos verždavosi iš burnos. Bet kokį siūlymą išvažiuoti gydytis į „amerikas“ jis laikė asmeniniu įžeidimu. Kol įsižeidęs numirė.
Kelias link gyvybės
„Žinot, ką pirmiausia pamatau, kai praeitis ima skverbtis į dabartį? Savo penkerių metų dukrą, apsikabinusią mamą ir klykiančią iš siaubo: „Tėti, neišeik!“ Man ir dabar ausis perplėšia durų trenksmas – juk tai aš jas palieku ir išeinu gerti į miestą.
Matau ir tai, kaip pavymui, sukdamasis ant grindų ratais, į mane čiuožia žmonos paleistas kirvis“, – ši žemaičio verslininko išpažintis verčia susigūžti taip, lyg lauktum to paties pažeme zvimbiančio kirvio smūgio.
„Gėriau. Lipau karjeros laiptais. 1992 metais sukūriau savo įmonę. Ir toliau gėriau. Girtavimas darbe man netrukdė. Atvirkščiai, iš to kiti, bendradarbiai, turėjo daug naudos.
Vieni gavo darbų, kiti užsidirbo daugiau pinigų, treti patyrė visokių gerovių. Išgėręs žmogus yra minkštesnis, dosnesnis. O ir pats, kad ir kiek gėriau, darbą išlaikiau, neturėjau jokių skolų, iš nieko nevogiau. Bet šeima... Kankinau savo artimuosius be pasigailėjimo“, – tai ištaręs vyras prityla.
Nors šis savo verslą įsukęs žmogus nebegeria daugiau nei 13 metų, praeitis vis dar sugrįžta, sudaigindama kaltę.
„Nežinau, kaip mano šeima visa tai iškentėjo. Kaip šiandien prisimenu: rytmetį atsibundu, galva plyšta nuo pagirių, o šeimyna – iškritusi. Žmona – karščiuoja, serga ir abu vyresni vaikai, ir tas trečiasis, mažiukas.
Žmona paprašė iš vaistinės parnešti vaistų. Išėjau. O grįžau po paros.
Niekaip negaliu sau to atleisti. O juk tokių niekšybių padariau daugybę. Ir jos lenda iš atminties. Tačiau su ta kalte neįmanoma gyventi. Negalima gyventi praeitimi, nes bėgant nuo jos vėl lengva užgerti“, – užsiminė vyras.
Dvi didžiosios A
Anoniminių alkoholikų (AA) draugijas susibūrę žmonės nevengia kalbėti apie savo praeitį. Atvirkščiai, ta patirtis padeda dar labiau suvokti, kad esi toks pat, kaip visi: alkoholikas, vertęs kentėti kitus ir pats kentėjęs. Be to, AA draugijose žmonės vieni su kitais sveikinasi ne taip, kaip esame įpratę. „Esu ..., ir aš esu alkoholikas“, – ištaria nė negalvodami apie tai, kad kažkas čia pat po tokio pasisveikinimo nurausta.
Toje vietoje, kur turėtų būti įrašytas pašnekovo vardas, tenka padėti daugtaškį. Anonimiškumas. Tai žmogui duotas pažadas, kurio privalu laikytis. Jei neliktų anonimiškumo, būtų pažeistos AA draugijų nuostatos. Ir kartu visa tai apie širdį atvėrusį žmogų paleistų gandus. „Jokių svaigalų į gerklę nebepilu trylika metų. Tačiau buvau, esu ir iki mirties būsiu alkoholikas. Alkoholizmas – sunki, lėtinė, neišgydoma liga. Bet ją galima sustabdyti, kartais – visam gyvenimui, iki mirties“, – pratarė vyras. Būtent šią žinią jis perduoda visiems alkoholikams – kenčiantiems ir kitus kankinantiems žmonėms.
Gyvenimo rūgštynės
Šio žmogaus gėrimo stažas – ne viena dešimtis metų. Pirmąkart svaigalų jis sakė paragavęs būdamas vos penkerių metų. Ir ne kokios nors degtinės, bet pačių nuodingiausių žemaitiškos samanės lašų.
Samanę varė jo tėvas, kaip sakoma, ir sau, ir atlygiui už ūkio darbus – talkininkams. „Tėvas mane „į darbus“ pasiimdavo naktį, kad tuomet, jei užsnūstų, jį pažadinčiau. Ugnis kūrendavosi senoviškam „kamine“ – milžiniškame dūmtraukyje, į kurį galima būdavo užeiti. Jame ir buvo pastatytas bravoras.
Vėliau, atsidėkodamas, kaip geriausiam vaikui jis duodavo arbatinį šaukštelį pirmųjų samanės lašų. O juk jie buvo patys nuodingiausi – grynutėlis metilo alkoholis“, – pasakojo vyras.
Nežinia, kiek tos naktinės „budynės“ turėjo įtakos polinkiui į svaigalus, tačiau jis neabejoja, kad ši patirtis tikrai patrumpino kelią iki alkoholizmo.
Šeima juk gyveno kaime. O kaime vaikai negali išsisukti net nuo pačių sunkiausių darbų. Tad, įsliuogęs į paauglystę, tvirtas vaikis ne tik triūsė savo ūkyje, bet dalyvaudavo ir talkose pas kaimynus. Suaugusieji jį, paauglį, kaip lygų su lygiais sodindavo už vaišių stalo ir, kaip įprasta per talkas, sukdavo ratu samanės ar degtinės stikliuką.
„Palaižydavau, paragaudavau. Tik tiek. Bet pats procesas buvo malonus. Tai piršo mintį, kad būtent taip reikia žmonėms atsidėkoti“, – karčiai šyptelėjo vyras.
Lemtingos pabaigtuvės
Šis vyras sovietmečiu išragavo visą švietimo sistemos ypatybių viralą. Kaime baigęs pradinę mokyklą, pagrindinę turėjo lankyti už 25 kilometrų, tad per mokslo metus privalėjo gyventi ne taip, kaip kiti vaikai. Vasarą „paaręs“ kaime, rudenį kraudavo lašinius į lagaminą ir virsdavo į lovą mokyklos internate, kur vynelio gurkšnojimas buvo didesnių ar mažesnių švenčių palydovas.
„Nepajusdavau, kaip plūkiantis prabėgdavo vasaros. Tačiau viena jų buvo lemtinga. Tai buvo tarsi apšilimas prieš artėjantį girtuoklystės maratoną.
Per aštuonmetės mokyklos pabaigtuves prisiliuobiau su klasiokais. Tokį išdribusį, beveik be sąmonės, mane ir aptiko mokyklos direktorė. Iš baimės „pridėjau į kelnes“.
Ketinau stoti į politechnikumą, bet nedrįsau atsiimti aštuonmetės baigimo pažymėjimo. Nuslinkau pas direktorę paskutinę dieną, ir pavėlavau – man beliko keliauti į vidurinę mokyklą. Taip „netyčia“ ją ir baigiau“, – apie tai, kaip išsinėrė iš paauglystės, pasakojo vyras.
O kur dabar stoti? Baigęs vidurinę, į šį klausimą jaunuolis neįstengė rasti atsakymo. Draugų paprotintas, jis atsidūrė melioracijos įmonės vadovo kabinete, kad gautų melioracijos valdybos siuntimą ir galėtų paarėti žemės ūkio melioracijos sistemų specialybę.
„Ėjau pas melioracijos įmonės vadovą kaip pas didelį poną. O ką pamačiau kabinete? Dvi spintukes, tarp jų – kerzinius batus, o už stalo – už mane vos ne perpus mažesnį žmogų. Supratau, kad kuo kuo, bet tokiu viršininku ir pats galiu būti“, – pasakojo vyras.
„Kultūringi“ svaigalai
Sovietmečiu tuometėje Žemės ūkio akademijoje jis varstė Hidrotechnikos fakulteto duris, o grįžęs į studentų bendrabutį su bendrakursiais iš butelių liejo obuolių ir serbentų vynelį.
Negana to, gabus jaunuolis tapo estradinio ansamblio vadovu. Ansamblis traukė į gastroles po kolūkius, o muzikantai gėrė gėrė gėrė.
„Gamindavau ansambliui kai kuriuos instrumentus laboratorijoje, kol kartą, pavaišintas laboranto, žiauriai apsinuodijau spiritu. Tačiau – žiauriausia – tai manęs nesustabdė.
Pasigėręs – vemdavau ir mirdavau. Atsipaipaliodavau. Ir vėl gerdavau.
Po studijų gavau siuntimą į tą patį miestą, iš kurio atvykau – į Melioracijos statybos montavimo valdybą. Padirbėjau, atitarnavau sovietų kariuomenėje, grįžau. Ir liuobiau be sustojimo“, – praeities dumbliuose atmintį murkdė pašnekovas.
Šeima. Kas ją išgelbėjo? „Šeimą sukūriau 1975 metais. Mano žmona nė neįtarė, kad turiu bėdą, nors abu draugavome nuo trečiojo studijų kurso. Ji „neiššifravo“ manęs nei universitete, nei tada, kaip pradėjau dirbti melioracijoje, nei tada, kai grįžau iš kariuomenės. Tik vėliau ji suvokė, kad esu „vilkas avelės kailyje“, – atsiduso pašnekovas.
Tuomet, kai po vestuvių pirmą kartą tiek prisigėrė, kad nebegrįžo namo, žmona negalėjo suprasti, kas čia įvyko. Bet vos prasidėjęs šeimyninės dramos veiksmas vyko toliau.
Vienas po kito gimė trys vaikai, o jis dirbo ir gėrė, gėrė, gėrė. Ir vis dažniau nebegrįždavo namo, riesdavo melo istorijas, kur, su kuo, ir ką veikė.
O pats? Ar jis suprato, kad tas girtuokliavimas – problema?
„Ne ne ne, to neįtariau. Juk visi aplinkui daugiau ar mažiau gėrė. Dingsčių išgerti buvo kuo įvairiausių, o jei nebūdavo – sugalvodavau. Gerdavau, kai būdavo labai liūdna, gerdavau, kai būdavo labai linksma, nes reikėjo atšvęsti pergales arba nuskandinti nuoskaudas“, – praeities dėlionės detales rinko vyras.
Visa bėda, kad girtuoklystė šiam žmogui mažai tetrukdė darbe. Pradėjęs dirbti meistru, jis kopė karjeros laiptais aukštyn: tapo darbų vadovu, po to – aikštelės viršininku, dar vėliau – vyriausiuoju inžinieriumi.
„Vienintelis žmogus, kuris suprato mano bėdą, buvo mano viršininkas. Tas pats „mažiukas“ žmogus, anuomet išrašęs man siuntimą į mokslus. Mudu gerai sutarėme. Jis negerdavo. Ir suprasdavo, kada ir ką skiedžiu.
Kol neapsikentęs pačiupo mane už skverno: „Na žinai, – atsiduso, – bjauru, kai reikia ieškoti girtuokliaujančių ir kažkur užvirtusių darbininkų. Bet kai tenka ieškoti vyriausiojo inžinieriaus. Tu pats pagalvok, kur trauki...“
Pasidarė žiauriai gėda. Apsiverkiau: “Užrišu, viskas“. Bet negėręs ištempiau vos mėnesį. O kai paragavau, negalėjau sustoti.
Būdavo, geriu kelias dienas, „trūksta filmas“, atsitiesiu ir vėl geriu. Galop pradėjau gerti pats vienas. Kompanijoje man buvo per sunku išbūti, nes kiti kalbėdavosi ir negerdavo taip sparčiai, kaip norėdavau.
Užtat išslapstyti degtinės buteliai manęs laukė triušių būdoje, malkinėje, garaže. Nutaikydavau siurbtelėti tokią normikę, kad nepasigerčiau. Bet įtampa ir nuovargis jau niekada nebeatsitraukė: buvau nuolat nepatenkintas, susivėlęs, neramus. Štai tada ir pradėjau galvoti, kaip liautis gerti“, – išguldė vyras.
Jo kelias link blaivybės, prasidėjo, atrodytų, nuo „moters“ – Kauno priklausomybės ligų centro vadovės, aksominiu balsu pakvietusios į 28 dienų trukmės Minesotos programą.
Ir vyras „užsikabino“. Įveikė programą, o grįžęs į namus – į Žemaitiją, pats įsteigė anoniminių alkoholikų „klasę“.
„Buvau suklupęs – iš pradžių su bendraminčiais, jau turinčiais blaivybės stažą, subūriau AA draugiją, į kurią kvietėme tik įmonės darbuotojus.
Bet kai po metų žmonės iš jos išbyrėjo, supratau, kad grupė turi būti visiems atvira: kad į ją gali ateiti bet kas, atvykęs net ir pasaulio pakraščio. Taip pravėrėme vartelius miestelėnams. O dabar mūsų miestelyje apskritai jau yra dvi AA grupės.
Mūsiškė – švelnesnė. Mes nesikeikiame, kartu ieškome būdų žmogui kilusiems sunkumams įveikti. O štai „konkurentai“ – „grubijonai“.
Užtat žmogus gali išsirinkti tą draugiją, kuri jam labiau tinka“, – paaiškino.
Malda ir kaltės grąžtai
Jis pasakojo, kad pirmaisiais blaivybės metais keikdavosi. Būdavo, važiuoja sužlugdytas namo ir svaidosi „gyvatėmis“ – dėl to, kad įmonė prapylė viešųjų pirkimų konkursą, kad kažkas iškrėtė kiaulystę, kažkas apgavo.
„Laimei, ilgainiui suvokiau, kad tas pyktis yra beprasmis. Kitiems taip pat reikia užsakymų, o man verčiau jau susitaikyti su tuo, kas įvyko ir planuoti naujus darbus“, – pratarė.
Tuomet, kai praeitis ima smaugti gerklę, kai susierzina, kai kas nors nepasiseka darbe, jis meldžiasi – kartoja maldą tiek kartų, kol grįžta ramybė.
„Dieve, – prataria. – Suteik man ramybės. Suteik stiprybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti. Drąsos keisti, ką galiu pakeisti. Ir išminties tam skirtumui suprasti“.
Apie Dievą
„Dievas AA klube yra toks, kaip jį kiekvienas iš mūsų, klubo narių, supranta. Vienam jis – krikščionių Dievas, kitam – musulmonų, trečiam – galbūt Buda, ketvirtam gal tai tiesiog durų rankena.
Man Dievas yra Kristus. Esu kaimo vaikas, ir natūraliai tikėjimas visą gyvenimą buvo greta. Sovietmečiu, girtuokliaudamas, buvau jį primiršęs. Dabar ir tikiu, ir pasitikiu. Visada sulaukiu pagalbos, kada tik jos paprašau. Visa bėda, kad pats dažnai nesugebu už tai padėkoti. Pamirštu. Bet atsiprašęs – ir vėl prašau“.
