Teisininkė Darbo kodekse įžvelgė tai, ko nemato studentai

„Visuomenė daug ko nežino, todėl lengva sukelti išgąstį skambiomis frazėmis“, – tvirtina 27 metų teisininkė Sandra Mulevičiūtė. Advokato padėjėja nusprendė ateiti į protestą ir akis į akį su protestuotojais išsiaiškinti, kaip jie siūlo pakeisti naująjį Darbo kodeksą.

Daug aistrų sukėlė nauja atostogų dienų skaičiavimo tvarka.
Daug aistrų sukėlė nauja atostogų dienų skaičiavimo tvarka.
Teisininkė Sandra Mulevičiūtė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Teisininkė Sandra Mulevičiūtė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Jun 30, 2016, 6:38 AM, atnaujinta May 20, 2017, 7:25 AM

„Jie atrodė išsigandę, nes rimtai jų paklausinėjau“, – būsima advokatė dalijosi įspūdžiais. Jai žavu, kad jaunimas protestuoja prieš jų netenkinančius įstatymus. Teisininkė sutinka, kad naująjį Darbo kodeksą prezidentė turi vetuoti, nes yra tokių nuostatų, kurios nenaudingos žmonėms.

Tačiau jokiu būdu negalima kelti panikos dėl to, ko net nėra. Pavyzdžiui, dėl sutrumpėjusių atostogų. Juk atostogos visai nesutrumpėja. Viso labo jos skaičiuojamos ne kalendorinėmis, o darbo dienomis.

– Atėjote tiesiai iš V.Kudirkos aikštės, kur bendravote su protestuojančiu jaunimu? Ką pavyko išsiaiškinti?

– Aš palaikau jaunus žmones, kurie susiburia ir veikia, jeigu jų kažkas netenkina. Tai yra žavu. Proteste – gera atmosfera, skamba „The Beatles“ dainos, tai kiekvieną žmogų pritraukia. Vaišinama arbata.

Pastatytos palapinės, prie jų iškelti plakatai „Mes nenorime būti vergai“, „Gyvenimas per brangus“. Tačiau kai pabendravau su jų atstovais, man taip ir nepavyko išsiaiškinti, kas iš tiesų jų netenkina. Jie atrodė išsigandę, nes aš rimtai jų paklausinėjau.

Vis dėlto čia reikalą mes turime su valstybės institucijomis. Čia reikia konkretumo ir aiškumo. Emocijų neturi būti. Sutinku, kad naująjį kodeksą reikia išgrynint, kai ką pakeisti. Tačiau protestuojantieji nenurodo, ką tiksliai reikia pakeisti.

Jie patys pripažino, kad nėra įsigilinę į problemą, nes prisijungė prie protesto, pamatę skelbimą „feisbuke“. Suprantu juos – jie ne teisininkai profesionalai. Man pasiūlė ateiti kitą dieną – žadėjo išgryninti savo nuostatas.

– Dabar jie teigia, kad dabartinis kodeksas buvo geras, o naujasis – blogas.

– Tačiau dabartinis kodeksas priimtas 2002 metais. Dabar ekonominė situacija yra pasikeitusi. Kaip teisininkė sakau, kad vienokia situacija yra tikrovėje, o kita – reglamentuota įstatymais. Kodeksas atsilieka nuo tikrų poreikių.

Visuomenė daug ko nežino, todėl lengva sukelti išgąstį. Štai visur skelbiama, kad sutrumpinamos atostogos. Atseit, būsime vergai – negalėsim ilsėtis, vien tik dirbsim. Tačiau atostogos tiesiog kitaip skaičiuojamos. Dabar jos skaičiuojamos darbo dienomis. Anksčiau buvo skaičiuojama kalendorinėmis dienomis.

– Norite pasakyti, kad 28 dienos atostogų ir 20 dienų atostogų yra tas pats?

– Jeigu mes skaičiuosime atostogas darbo dienomis, išeis tas pats. Tačiau anksčiau darbuotojai naudojosi tuo, kad gali atostogas šiek tiek pratęsti, pridėdami savaitgalius ar švenčių dienas. Tarkime, paima žmogus penkių darbo dienų atostogas. Tačiau iš tikrųjų jis suplanuoja, kad išvažiuos penktadienio vakarą į Palangą, prabus ten visą savaitę ir grįš į darbą tik pirmadienį.

Dabar tokios galimybės pratęsti atostogas neliko. Tačiau pačios atostogos niekaip nesutrumpėja. „Trumpesnės atostogos“ – tai tėra skambi frazė, kuria protestuotojai gali pritraukti žmones. Atostogos juk visiems rūpi.

Tai yra žmonių gąsdinimas, kad jie iškart bijotų pakeitimų ir nusiteiktų priešiškai. O kai esi nusiteikęs priešiškai, jau negali priimti naujos informacijos ir į ją įsigilinti. Taip ir nutinka, kad žmonės sako – gerai yra taip, kaip yra, kam čia dar kažką keisti.

Taip atsiranda teisinis nihilizmas, kai tik peikiama, bet nieko nenorime keisti.

– Tai kokius gerus dalykus įžvelgiate naujajame kodekse?

– Matau didžiulį pliusą – tai, kad suteikia galimybė pasirinkti daug skirtingų darbo sutarčių. Dabar daug kritikos susilaukė nulio valandų sutartis – pagal ją per mėnesį reikia išdirbti bent aštuonias valandas ir turi dirbti tada, kai esi toje darbovietėje reikalingas.

Tokie darbo santykiai jau ir dabar vyksta. Studentai arba individualią veiklą vykdantys žmonės dirba pagal iškvietimą. Anksčiau toks darbas buvo nelegalus. Dabar turime galimybę tai legalizuoti. Ar to reikia bijoti?

Dar noriu atkreipti dėmesį į tai, ko protestuojantis jaunimas greičiausiai nežino. Nėra taip, kad vienas darbdavys gali visus įdarbinti pagal nulines darbo sutartį. Ne, nulinės sutartys gali sudaryti tik dešimtadalį jo visų darbo sutarčių. Vadinasi, jeigu įmonėje yra dešimt darbuotojų, tai tik vienas gali būti „nulininkas“.

– Turite galvoje, kad grėsmės, jog darbuotojai nenorės įdarbinti žmonių visai darbo dienai, negali kilti?

– Niekaip. Čia tėra galimybė tiems, kurie nori dirbti retkarčiais. Pavyzdžiui, studentai atlieka praktiką, jam gerai sekasi. Įmonė negali jo priimti visu etatu, o jis ir nenori, nes dar studijuoja. Tada sudaro nulinę darbo sutartį ir retkarčiais pasiūlo padirbėti.

Keista, kad protestuotojai mano, jog naujasis kodeksas neskatins konkurencijos. Man atrodo atvirkščiai – tai kaip tik turėtų skatinti darbuotoją geriau atlikti savo pareigas. Dirbdama su įmonėmis, matau, kad gerus darbuotojus jie labai saugo. Juk rasti gerai dirbantį žmogų yra sudėtinga.

– Bauginama tuo, kad darbuotojai bus priversti dirbti viršvalandžius. „Arsi arba pasikarsi“ – toks net protestuojančiųjų šūkis.

– Aš čia nematau bėdos. Naujajame darbo kodekse paprasčiausiai suteikiama galimybė dirbti daugiau viršvalandžių. Didžiausia viršvalandžių trukmė per metus anksčiau negalėjo viršyti 120 valandų, o dabar padidinta iki 180 valandų. Atrodo, kad tai daug. Tačiau reikia paties darbuotojo sutikimo, kad jis tuos viršvalandžius dirbs.

Be to, nustatyta, kad per savaitę viršvalandžių negali būti daugiau negu aštuonios valandos. Jei darbuotojas nori dirbti dvylika valandų, jis turi duoti darbdaviui raštišką sutikimą.

Tokie pakeitimai kaip tik lietuviams suteikia daugiau laisvės. Lietuviai tikrai yra talentingi, darbštūs ir kruopštūs. Pažiūrėkime į mūsų emigrantus – jie dirba itin daug, per kelis darbus. O Lietuvoj žmonės negalėjo tiek daug dirbti. Taip pat verslininkams buvo sunku įdarbinti naujus darbuotojus. Dabar, jei žmogus pajėgia, jis gali dirbti daugiau.

Be to, turime Estijos pavyzdį – jų darbo kodeksas yra daug liberalesnis, o darbo užmokestis yra didesnis. Kai žmogus mato konkurenciją, pats labiau stengiasi atlikti savo pareigas. Netiesa, kad šie pakeitimai naudingi tik darbdaviams. Jeigu žmogus stengsis savo pareigas atlikti kuo geriau, jo niekas nenorės atleisti.

– Pereikime prie blogybių. Ar pastebite nuostatų, kurios darbuotojams gali pakenkti?

– Taip. Matau didžiulį minusą, kad naujajame kodekse darbuotojas nebelaikomas silpnąja šalimi. Kai dabar kyla ginčas dėl sutarties sąlygų, teismai darbo sutartį aiškina darbuotojo naudai. Jeigu tokios nuostatos neliks, darbdavys su darbuotoju bus laikomi dviem derybininkais.

Tada darbas taps kaip preke. O juk Tarptautinė darbo organizacija yra išaiškinusi, kad darbo niekada negalima laikyti preke. Šalys čia visiškai nelygios. Įmonės vadovai visada bus stipresni, geresni derybininkai negu darbuotojai.

Net ir dabar būna atvejų, kai darbuotojai neįsigilinę ar bijodami pasirašo jiems nenaudingas darbo sutartis. Net ir dabar darbuotojai dažnai bijo kreiptis į teisininką – jiems nejauku, nes ką žmonės pagalvos.

Jei naujasis kodeksas būtų patvirtintas toks, koks yra, beliktų tikėtis, kad mūsų teismai vadovausis ne tik įstatymo raide. Juk teisėjai visada gali atsižvelgti į teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus.

– Dar daug pasipiktinimo kelia tai, jog darbdaviai galės atleisti neįgalius žmones arba tuos, kuriems nedaug liko iki pensijos. Ar tokią nuostatą reikėtų keisti?

– Be jokios abejonės. Įsivaizduokite, kad žmogui, kuris įmonėje išdirbęs dvidešimt metų, praneša, kad po trijų mėnesių jį atleis. Neva, jis per tą laiką gali susirasti naują darbą. Tačiau po dvejų metų jis jau išeis į pensiją. Kokia jam tada yra galimybė susirasti darbo vietą? Jau nekalbu apie stresą, kurį toks žmogus patirs.

Žmonės, kuriems liko penkeri metai iki pensijos, asmenys, auginantys vaikus iki keturiolikos metų, neįgalieji – visus šiuos žmones valstybė saugojo nuo darbo vietos praradimo. Darbo sutartis su jais galėjo būti nutraukta tik ypatingais atvejais – tada, jei jų likimas darbe iš esmės pažeidžia darbdavio interesus.

Todėl tikiuosi, kad prezidentė vetuos šitą įstatymą. Su juo išties reikia dar padirbėti, kad jis tikrai būtų naudingas žmonėms.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.