Taršos tikimybė – didelė
„Tai taptų tikra tragedija. Ir toks scenarijus yra visai realus. Juk vos ne kasdien girdime apie nerimą keliančius incidentus Astravo atominės elektrinės statybvietėje. Nieko tikro nežinome nei apie ten naudojamas technologijas, nei apie jų patikimumą“, – sakė Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos (LVTA) prezidentas Bronius Miežutavičius.
Jo teigimu, net nereikia, kad Astravo atominėje elektrinėje įvyktų avarija. Grėsmę kelia jau pats faktas, kad reaktoriams aušinti bus naudojamas Neries vanduo. Jei elektrinė bus netinkamai eksploatuojama, ir į upę bus išleistas radioaktyviais elementais užterštas vanduo, jis kels grėsmę visai geriamojo vandens tiekimo sistemai.
Užterštas vanduo, Nerimi atitekėjęs į Lietuvos teritoriją, neišvengiamai prasiskverbs į požeminius sluoksnius. Pavojingomis medžiagomis jis pirmiausia užterš Vilniaus ir jo regiono požeminio vandens baseiną, o vėliau – ir kitas Neries bei Nemuno baseinų vandenvietes.
„Teršalų kiekiai gali būti nedideli, iš karto jų poveikio net ir nepajustume. Tačiau ilgainiui tai gali tapti tikra ekologine bomba, nes užteršta vandenį tektų gerti mūsų vaikams ir anūkams“, – sakė B.Miežutavičius.
Incidentų jau būta
Jis prisiminė ne itin seną įvykį Vilniuje, kai šalia Vingio parko dar veikė suvirinimo aparatus gaminusi „Velgos“ gamykla.
Maždaug prieš penkiolika metų, tikrinant vandens mėginius iš geriamojo vandens monitoringui skirtų gręžinių, buvo nustatyta, kad vienoje geriausių – Vilniaus Vingio parko vandenvietėje geriamas vanduo nebeatitinka kokybės reikalavimų. Jis buvo užterštas pavojingomis cheminėmis medžiagomis.
Paaiškėjo, kad ilgus metus gamyklos teritorija buvo teršiama įvairiausiais cheminiais teršalais.
Konkretaus taršos šaltinio nustatyti nepavyko, tačiau teko atsisakyti kelių giluminių gręžinių, patekusių į užterštą vandenvietės zoną.
Tai ne vienintelis pavyzdys Vilniuje, kai dėl nekontroliuojamos sovietinės pramonės įmonių veiklos buvo užteršiamos ištisos vandenviečių teritorijos. Tokiais atvejais geriamojo vandens tiekimas iš užterštų vandenviečių būdavo nutraukiamas.
Nuodai niekur nedingsta
Pasak B. Miežutavičiaus, tai yra labai jautrūs ekologiniai klausimai.
Vanduo iš paviršinių sluoksnių į požeminius (iš jų ir yra pumpuojamas geriamasis vanduo) skverbiasi ne vienerius metus. Cheminės ir radioaktyviosios medžiagos, praeidamos natūralų grunto filtrą, neištirpsta ir nesuskyla į mažiau pavojingus junginius. Todėl sunku prognozuoti galimos taršos dydį bei laiką, per kurį ji gali atsirasti.
„Žinant, kad beveik visi vilniečiai geriamuoju vandeniu aprūpinami iš vandenviečių, pastatytų Neries slėnyje, o gręžiniai yra gana negilūs ir siekia maždaug 45 – 75 metrus, yra labai svarbu užtikrinti, kad Neries vanduo būtų apsaugotas.
Jei vandenvietės būtų užterštos, vandens vilniečiams tektų ieškoti Merkio, Vilnelės ir Vokės upių baseinų vandenvietėse. O tai – labai sudėtinga ir brangu“, – kalbėjo B.Miežutavičius.
Grėsmė – ir žuvims, ir augalams
Ne mažesnę grėsmę Astravo atominė elektrinė kelia ir Neries bei Nemuno faunai ir florai.
Iš reaktorių į upę sugrąžintas šiltas vanduo gali pažeisti vandens telkinių temperatūros balansą, ir tai padarytų neigiamą poveikį vienai didžiausių Europoje lašišinių žuvų populiacijai Neries ir Nemuno baseinuose.
„Toli pavyzdžių ieškoti nė nereikia. Tol, kol veikė Ignalinos atominė elektrinė, šiltas vanduo iš reaktorių pažeidė natūralų Drūkšių ežero balansą. Jame sumažėjo žuvų, mėgstančių šaltą ir skaidrų vandenį. Ir, atvirkščiai, žvejai mėgėjai neretai pastebėdavo ežere neršiančius karpius, kuriems mūsų klimatinės zonos vandenyje yra per šalta.
Todėl, kol Astravo atominė kelia tiek daug klausimų be atsakymų, yra ir reali ekologinės katastrofos grėsmė“, – įspėjo B.Miežutavičius.
