Juk taip yra patogiausia – kažką apkaltinai pagalių kišimu į ratus, ir ramu. Tačiau šiuo atveju, savivaldybė dėl atliekų išvežimo konkurso stabdymo turėtų kaltinti ne atliekų vežėjus, ir net ne teismą, bet pati save.
Mes, dar prieš kreipimąsi į teismą, savivaldybei geranoriškai teikėme daugybę klausimų, prašymų paaiškinti konkurso sąlygas, jas pakoreguoti, tačiau iš savivaldybės būdavo gaunami tik formalūs atsakymai, nesuteikiantys jokios aiškios informacijos, o kai kuriais atvejais – netgi keliantys dar daugiau sumaišties, nes vienas atsakymas prieštaraudavo kitam.
Todėl nenuostabu, kad teismas priėmė sprendimą, kur juodu ant balto nurodomos savivaldybės klaidos rengiant konkurso sąlygas. Žinoma, savivaldybė su Apygardos teismo sprendimu nesutinka. Dar daugiau, ji savo rašte teigia, kad „motyvai toje dalyje, kurioje ieškinys tenkintas, yra nesuprantami ir su jais sutikti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo“.
Mažų mažiausiai atrodo keista, kai buvęs Teisingumo ministras, dabartinis Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius viešai abejoja teismo sprendimu ir vadina jį nesuprantamu. Ar mes iš tiesų gyvename teisinėje valstybėje, Remigijau? Ar vežėjai kalti dėl to, kad savivaldybė nekompetentingai surašė pirkimo sąlygas, o teismas tą aiškiai patvirtino?
Tai, kas savivaldybei atrodo nesuprantama, bet kuriam verslininkui yra labiau nei suprantama. Štai, teismo sprendimu savivaldybė įpareigota aiškiai nurodyti, kaip ir kas kompensuos paslaugų teikėjų papildomas išlaidas, susijusias su atliekų transportavimu ne į mechaninio–biologinio apdorojimo (MBA) įrenginius ir tokių atliekų saugojimu.
Šios problemos svarbą akivaizdžiai parodė rugsėjį vykusi rimta šiukšlių krizė Vilniaus mieste, kuomet laikinai uždarius MBA, nebuvo kur vežti atliekų. Tačiau savivaldybė, rodos, galėjusi pasimokyti iš šios situacijos, nieko nedaro bandydama užbėgti už akių panašiems įvykiams ateityje ir aiškiai numatydama: kaip tokiu atveju vežėjams reikėtų elgtis, kur vežti atliekas ir kaip su jais būtų atsiskaitoma?
Taigi, ar šis sprendimas yra kažkas sunkiai suprantamo? Lygiai taip, kaip važiuodami taksi sakytumėte vairuotojui: „Už tai, kad parveši mane namo aš tau sumokėsiu sutartą sumą. Paskui nulėksi paimsi žmoną iš darbo, vaiką iš mokyklos ir tuomet kažkas kažkaip kažkada su tavim atsiskaitys. Ir taip darysi artimiausius penkerius metus“. Normalu? Įprastame gyvenime – tikrai ne, bet savivaldybei tai atrodo normalu.
Kitas teismo įpareigojimas dėl duomenų bazės perdavimo – aiškiai nurodyti, kokie minimalūs reikalavimai taikomi duomenų bazės turiniui ir kokia forma duomenų bazė su visais duomenimis turėtų būti perduodama. Ar čia taip pat yra nesuprantamas dalykas Vilniaus miesto valdžiai? Tiesiog aiškiai apibrėžti: kokie duomenys ir kokia forma turi būti perduodami.
Vilniaus miesto meras sako, jeigu atliekų vežėjai pasirašytų naujas sutartis, šiukšlių išvežimas gyventojams pigtų. Apie tai, kad šiukšlių išvežimas gali ir turi atpigti gyventojams rašiau dar rugpjūčio mėnesį.
Vadinasi, savivaldybės ir atliekų tvarkytojų tikslai yra tie patys. Tačiau, prieš sudėdami parašus ant sutarčių, turime tiksliai žinoti visus kaštus, visas išlaidas, pajamas ir kainas gyventojams – turime žinoti, kaip gyvensime artimiausius kelerius metus. „VSA Vilnius“ paslaugas vilniečiams teikia jau 70 metų ir, patikėkite, turėjome daugybę progų įsitikinti, jog versle kiekviena smulkmena yra svarbi ir turi savo kainą.
Savivaldybė turi teisę teikti apeliacinį skundą ir, tikėtina, šia teise pasinaudos.
Ir vietoje to, kad kartu su atliekų tvarkytojais geranoriškai spręstų miestiečiams aktualias problemas, tuos baisius ryškiaspalvius, miesto estetiką darkančius šiukšlių konteinerius pakeistų gražiais ir pigiau aptarnaujamais pusiau požeminiais konteineriais (kaip Skandinavijoje), savivaldybė gaišta laiką teismuose, bandydama dangstyti savo klaidas ir pildama purvą ant atliekų vežėjų.
Jurgita Petrauskienė yra UAB „VSA Vilnius“ direktorė, Lietuvos komunalininkų ir atliekų tvarkytojų asociacijos Tarybos narė
