JT ataskaitos duomenimis, lietuviai yra laimingesni nei
latviai, estai ar vengrai, bet jaučiasi blogiau nei daugelis
turtingesnių europiečių. Nieko nuostabaus – beveik visose šalyse
daugiau nei penktadalį laimės jausmo lemia būtent finansinė gerovė,
šiuo atveju matuojama kaip vienam gyventojui tenkantis BVP.
Tiesa, BVP vienam gyventojui yra netobulas rodiklis, nes jis
nedaug pasako apie gyventojus, beveik visai neparagaujančius šalies
ekonominio pyrago. Vis tik pastaraisiais metais sparčiai augę
atlyginimai bei mažėjusi pajamų nelygybė tarp dirbančiųjų prisidėjo
prie nemažos dalies gyventojų didėjančio laimės jausmo.
Tačiau, priešingai nei prieš metus, Lietuvoje didesnę dalį
laimės jausmo paaiškina ne ekonominiai, o socialiniai rodikliai.
Rodiklis „socialinė parama“ matuojamas ne vertinant valstybės
mokamas socialines išmokas ar suteikiamas socialines garantijas,
bet klausiant gyventojų, ar jie turi draugų ir giminaičių, kuriais
galėtų pasikliauti atsidūrę bėdoje. Pagal šį rodiklį Lietuva pakilo
į 20 vietą ir lenkia beveik visas Vakarų Europos šalis, tačiau
atsilieka nuo Šiaurės valstybių. Žinoma, čia galima ne tik
pasidžiaugti, bet ir įtarti, kad dėl silpnokos valstybės socialinės
apsaugos sistemos neretai belieka pasikliauti artimaisiais.
Deja, pagal du rodiklius Lietuva nepasistūmėjo į priekį, o
nukrito žemyn. Lietuva niekada neblizgėjo pagal sveiko gyvenimo
trukmės kriterijų, o dabar nukrito dar žemiau – iš 62 į 71 vietą
pasaulyje. Čia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad vertinama ne tik
tikėtina gyvenimo trukmė, bet ir sveikata senatvėje. Todėl
sveikesnio gyvenimo būdo skatinimas ir pastangos mažinti alkoholio
ir tabako vartojimą ilgesniu laikotarpiu leistų reikšmingai
kilstelti ir laimės lygį.
Pagal dosnumo rodiklį Lietuva, deja, yra priešpaskutinėje
vietoje pasaulyje – tik labai maža dalis gyventojų nuolat skiria
pinigų labdarai. Lietuviai linkę padėti ir pasikliauti artimų
žmonių rate, bet daug šaltesni kitų žmonių problemoms. Tokie
rezultatai antrina ir kitų institucijų atliktiems tyrimams,
rodantiems, kad, pavyzdžiui, lietuviai nėra empatiški. Tačiau
dalinimasis ir rūpinimasis kitais sukuria laimės jausmą, kartais
didesnį nei kažko gavimas. Tai vienas iš lengvesnių būdų kilstelti
nacionalinę ir asmeninę laimę.
Kaip ir anksčiau, didelė dalis lietuvių nesijaučia galį laisvai
kontroliuoti savo gyvenimą. Iš dalies tai turbūt yra susiję su
finansinėmis priežastimis. Be to, dalis vyresnės kartos tas
galimybes prarado dėl ilgos okupacijos. Nepasikeitė situacija ir
korupcijos srityje, ji labai neigiamai veikia laimės jausmą –
lietuviai korupcijos mato per daug ir į jį ją reaguoja skaudžiai.
Tačiau nepasitenkinimas esama situacija ir visiškas korupcijos
netoleravimas yra svarbus žingsnis jos naikinimo link.
Galiausiai net ir besidžiaugiant pakilusiu nacionaliniu laimės
lygiu nereikėtų užmiršti Levo Tolstojaus romane „Ana Karenina“
išsakytos minties, kad visos laimingos šeimos yra panašios viena į
kitą, o kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip. Vidutinė
laimė, kaip ir vidutinis darbo užmokestis, vidutinė gyvenimo trukmė
ar vidutinė ligoninės pacientų temperatūra slepia daug detalių apie
individualias problemas. Vidutinė lietuvių laimė atrodo neblogai,
bet skurde ir neviltyje esančių šeimų yra vis dar per daug.
Atsiras teigiančių, kad nelaimingi emigruoja, todėl situacija
neatrodo labai bloga. Iš tiesų, nemažėjantys emigracijos mastai
rodo, kad bent daliai lietuvių dabartinio užimtumo ir atlyginimų
augimo neužtenka, kad jie jaustųsi laimingi, ten kur gimė. Tačiau
šis Jungtinių Tautų tyrimas rodo, kad ne piniguose laimė. Arba bent
jau – laimė yra ne tik piniguose. Sveikesnė, laisvesnė, mažiau
korumpuota, dosnesnė ir rūpestingesnė visuomenė yra nemažiau
svarbios aplinkybės siekiant asmeninės laimės.