Valstybės aplinkos apsaugos institucijų pareiga yra užtikrinti, kad įmonės, valstybės ir vietos savivaldos institucijos, gyventojai griežtai laikytųsi aplinkos apsaugos reikalavimų oro, nuotekų, atliekų tvarkymo srityse. Aplinkosaugininkai tai pat privalo užkirsti kelią galimiems aplinkos apsaugos teisės aktų pažeidimams, išsiaiškinti aplinkos apsaugos pažeidimus, jų padarymo sąlygas ir pažeidėjus. Už aplinkos apsaugos teisės aktų pažeidimą gresia administracinė ar baudžiamoji atsakomybė.
Lietuva per pastaruosius 5 ar 10 metų padarė pastebimą pažangą aplinkos apsaugos kontrolės srityje. Pavyzdžiui, Viešojo administravimo įstatymo nuostatos pakankamai gerai veikia realybėje: aplinkosaugos inspektoriai iš anksto praneša bendrovėms apie planinius patikrinimus, t. y., ne mažiau kaip prieš 10 dienų įmonė gauna informaciją apie numatytą patikrinimą ir tam reikalingus parengti dokumentus. Be to, planai apie patikrinimus viešai yra skelbiami tinklalapiuose ir įmonės gali lengvai juos surasti. Tokia praktika – pažangi, europietiška ir tikrai džiugina, kita vertus – aplinkosaugininkai nėra tik baudėjai.
Nepaisant šios geros praktikos, Lietuvos aplinkos apsaugos kontrolės srityje dar reikia padaryti nemažai darbų.
Neaiškūs kontrolės prioritetai
Nuolatinę aplinkosauginę priežiūrą teikiame daugiau kaip 350 objektų visoje Lietuvoje ir į akis krinta tai, kad visiškai neaiškūs yra aplinkosaugos kontrolės prioritetai. Pastebime, kad eilę metų kasmet tikrinamos tos pačios įmonės, netgi jei jose nebuvo anksčiau nustatyta pažeidimų.
Pavyzdžiui, viena iš Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (RAAD) agentūrų pernai planavo atlikti 101 patikrinimą, tačiau net 36 patikrinimai buvo atlikti vienoje bendrovėje. Tai reiškia, kad trečdalis visų šios agentūros metinių pajėgumų buvo skirta vienai įmonei, kuriai net po kelių dešimčių patikrinimų nebuvo nustatyta nei vieno pažeidimo iki tol, kol bendrovė nesikreipė į Aplinkos ministeriją pagalbos. Maža to, iš viso šiai bendrovei pernai buvo atlikti 43 patikrinimai ir tai – precedento neturintis įvykis Lietuvoje. Kitos, analogiška veikla užsiimančios įmonės, tikrinamos kartą ar du per metus.
Tikėtina, kad inspektoriai patikrinimų planą įvykdo, bet kyla klausimų dėl visų patikrinimų kokybės ir darbo efektyvumo, kai vienai įmonei skiriama vos ne trečdalis visų agentūros inspektorių kontrolės pajėgumų. Pasitaiko atvejų, kai vienos agentūros inspektorius per metus atlieka daugiau patikrinimų nei jų imasi kito miesto ar rajono visi agentūros darbuotojai. Arba vienos didžiausių Lietuvos miestų agentūros aplinkosaugos inspektorius per mėnesį yra suplanavęs patikrinti tik 1,4 įmonės, neskaičiuojant ne planinių patikrinimų, o kitos agentūros, kurioje dirba tik 4 inspektoriai, inspektorius planuoja atlikti jau 3,8 patikrinimus už tą patį atlygį.
Pastebima taip pat tendencija, kad daugiausia yra tikrinamos mažos įmonės, o ne didelės bendrovės. Pavyzdžiui, Vilniaus Aukštuosiuose Paneriuose esančioje V.A. Graičiūno gatvėje ar mokesčių rojumi vadinamuose Gariūnuose apstu logistikos, transporto, gamybos ir prekybos (chemijos maisto, padangų, automobilių ir pan.) įmonių, kurių veikla yra susijusi su oro tarša, nuotekomis ar įvairiomis atliekomis, tačiau aplinkosaugininkai praktiškai jų netikrina. Žinomi atvejai, kad stambi, gamybos pajėgumus didinanti rinkos dalyvė, kuri potencialiai yra didelė aplinkos teršėja net neprisimena, ar kada buvo patikrinta aplinkosaugininkų, kai už kelių šimtų metrų stovintis ir vos kelis darbuotojus turintis smulkus auto laužynas, ardantis eksploatuoti netinkamas transporto priemones, tikrinamas kasmet ir kartais net po kelis kartus.
Kita aktuali problema – inspektoriai nuolat tikrina legaliai veikiantį, leidimus turintį ir skaidrią veiklą vykdantį verslą, tačiau ne šešėlyje veikiančias ir realią grėsmę aplinkai keliančius bei aplinkosauginių mokesčių valstybei nemokančias įmones. Skaidrų verslą atstovaujančios organizacijos siunčia aplinkos apsaugos agentūroms ir Aplinkos ministerijai sąrašus su šimtais ir tūkstančiais potencialių pažeidėjų, tačiau tik labai maža dalis tokių įmonių įtraukiamos į patikrinimo planus.
Lietuvoje aplinkosaugos sistema veikia taip, kad valstybiniai inspektoriai privalo ištirti nereikšmingus skundus, pavyzdžiui, dėl lapų deginimo, vaismedžių nukirtimo sodų bendrijose ar augintinių taršos parkuose ir pan. Dėl to aplinkosaugos pareigūnams nelieka laiko rimtiems patikrinimams. Mano nuomone, inspektoriai pagrindinį dėmesį turi skirti pramonės įmonėms, gamintojams ir importuotojams, prekybininkams, o aukštos kvalifikacijos nereikalaujančius patikrinimus dėl minėtų ir panašių pažeidimų galėtų atlikti savivaldybių viešosios tvarkos skyriai.
Dažni atvejai, kai inspektoriai baudžia bendroves už netinkamai vedamą atliekų žurnalą ar pavojingų atliekų talpų ženklinimą, tepalo balutę ant grindinio ar automobilio langų plovimo skysčio talpą komunalinių atliekų konteineryje. Tačiau tokie pažeidimai neturi pastebimo neigiamo poveikio aplinkos kokybei, palyginti su realia tarša iš kaminų ir nuotekų vamzdžių ar mokesčių vengimu. Ir, jei vertintume, kokią procentinę dalį sudarė įmonės, kuriose tikrinami šie minėti svarbūs dalykai, tai tokių įmonių būtų absoliuti mažuma netgi tokiuose miestuose kaip Vilnius, Kaunas ar Klaipėda.
Kaip spręsti problemas?
Pirmiausia reikėtų peržiūrėti aplinkosaugos kontrolės tikslus ir prioritetus. Ar tikslas yra kuo daugiau surašyti patikrinimo aktų ir skirti menkaverčių, po kelis šimtus eurų, siekiančias baudas smulkiesiems verslininkams? Ar visgi tikslas yra iš principo užtikrinti, kad aplinkosaugos kokybė gerėtų ir nebūtų nuslepiami aplinkosauginiai mokesčiai.
Aktualus ir darbo užmokesčio klausimas. Mažas atlyginimas neskatina gerai atlikti pareigų, o neretai tai būna viena iš priežasčių paimti neteisėtą atlygį arba tenkinti verslo įmonių interesus.
Aplinkos ministerijoje ir jai pavaldžiose įstaigose tikrai nestinga savo darbą išmanančių darbuotojų. Visgi, minėtiems tikslams pasiekti pirmiausia reikia visų aplinkos apsaugos pareigūnų kompetencijos ir profesionalumo. Vyriausybei ir naujajam ministrui imantis pertvarkos yra puiki proga pakelti aplinkosaugos kontrolės kokybę į aukštesnį lygmenį.
Aplinkos apsaugos konsultacijų bendrovės „Biosistema“ direktorius Povilas Baltusevičius