Tai rodo naujausia statistika. Paskelbus praėjusių metų emigracijos duomenis visuomenė buvo nustebinta, kad, nepaisant 7,9 proc. padidėjusio vidutinio atlyginimo, emigravo 51 tūkst. žmonių – 6,4 tūkst. daugiau nei 2015-aisiais, o grįžusių į Lietuvą skaičius sumenko, todėl šalies gyventojų sumažėjo beveik 30 tūkstančių.
Tai nerimą keliantis perspėjimo signalas, nes per 2008–2009 metų krizę smarkiai pašokusi ir piką 2010-aisiais pasiekusi emigracijos banga jau buvo pradėjusi atslūgti ir 2011–2014 metų laikotarpiu tėvynę paliekančių lietuvių skaičius nuosekliai mažėjo.
Nėra aiškaus atsakymo, kodėl nuo 2015 metų emigracija vėl ėmė didėti, o pernai jau smarkiai išaugo. O blogiausia, kad šis procesas neatlėgsta ir šiemet. Per pirmuosius keturis šių metų mėnesius iš Lietuvos išvyko daugiau kaip 23 tūkst. žmonių, o pernai per tą patį laikotarpį – 13,5 tūkst.
Vadinasi, emigracija jau primena nuo kalno besiritančią sniego laviną, kuri garmėdama žemyn užgriebia ir nusineša vis didesnį jo kiekį.
Be abejo, pagrįstai svarbiausia emigracijos priežastimi laikomas per mažas, žmonių netenkinantis darbo užmokestis, kai jie gali užsidirbti keliskart daugiau išvykę į turtingas Vakarų šalis.
Aišku, dabartinis algų augimo tempas tėvynėje netenkina lietuvių, nes vis vien išlieka milžiniškas atotrūkis tarp Lietuvos ir Vakarų šalių darbo pajamų.
Tačiau akivaizdu, kad emigracijai vis daugiau įtakos daro psichologiniai veiksniai, pirmiausia žmonių netikėjimas savo šalies ateitimi, galimybėmis susikurti Lietuvoje geresnį gyvenimą.
Kitaip sunku paaiškinti, kodėl vis dažniau laimės svetur ieško ne vien bedarbiai ar galo su galu Lietuvoje nesuduriantys žmonės, bet ir neskurstantys ar net žinomi šalyje asmenys.
Šias priežastis gerai atskleidžia neseniai „Lietuvos ryto“ publikuota garsaus politiko A.Sakalo žmonos D.Sakalės išpažintis, kodėl ji, nors ir skaudama širdimi, rengiasi palikti artimuosius ir išvykti į užsienį.
Moteris neskursta, gyvena gražioje vietoje, bet jaučiasi negalinti Lietuvoje pati tvarkyti savo likimo, nes neranda ją tenkinančio darbo, kuris suteiktų galimybę išreikšti savo gebėjimus.
D.Sakalę slegia nerimas dėl ateities, visiška nežinia, kaip reikės verstis atėjus pensiniam amžiui, kai iš pensijos neįmanoma pragyventi, o ji, mažėjant dirbančių žmonių ir senstant visuomenei, gali net sumenkti.
Dažnas lietuvis stebėtųsi: negi vis dar įtakingas, daug pažinčių turintis A.Sakalas negali žmonai rasti gero darbo?
Bet jau vien toks mąstymas atskleidžia dar vieną priežastį, kodėl žmonės emigruoja.
Ogi todėl, kad dėl įsigalėjusio nepotizmo – artimųjų, giminių, draugų protegavimo – nesitiki tėvynėje būti vertinami pagal gebėjimus ir pastangas, gauti daug ką viliojančias pareigas.
Sakalų šeima esą principingai nenorinti naudotis pažintimis. Pati D.Sakalė dar iki santuokos su garsiu politiku sugebėdavo užsidirbti daugiau, nei vidutiniškai gauna tautiečiai, bet tai pavykdavo tik plėšantis trijuose darbuose.
Aišku, tekdavo plušėti savaitgaliais, net naktimis, aukoti atostogas. Taip Lietuvoje dirba daugybė žmonių, norinčių įsigyti būstą, sukurti šeimai normalias gyvenimo sąlygas.
Bet darbas neturint laisvalaikio sekina žmones, kenkia šeimos ryšiams – ir tai, matyt, dar viena paskata emigruoti tikintis, kad užsienyje pavyks daugiau užsidirbti įdedant gerokai mažiau pastangų.
Svarbiausia – dabar lietuviai jau nevažiuoja į nežinią, o pas artimus gimines, draugus, galinčius iš pradžių priglausti pas save ir padedančius susirasti darbą.
Toks ir D.Sakalės atvejis – ji žino, pas ką vyktų, kur dirbtų. Mat daugybė jos draugų, pažįstamų jau įsikūrę Didžiojoje Britanijoje ir kviečia ją prisidėti.
Nors A.Sakalas palikti tėvynės nesirengia, jaučiasi Lietuvoje vienišas, nes jo sūnus fizikos profesorius ir penki anūkai jau gyvena užsienyje.
Panaši daugelio lietuvių padėtis – išvykę artimieji, draugai vilioja sekti jų pavyzdžiu.
Tai nemažai lemia, kodėl net kylant atlyginimams Lietuvoje emigracija ne mažėja, o auga.
Esant tokiai psichologinei atmosferai ugnį pakursto ir visuomenei žinomi asmenys.
Antai neseniai iš Paryžiaus grįžusi dainininkė J.Arlauskaitė-Jazzu viešai liejo pyktį ant valdžios, kad ji savo visokiais kvailais draudimais varžo jos teisę rinktis, kliudo koncertinei veiklai ir pareiškė, jog nesiruošia gyventi Lietuvoje valdoma idiotų.
Apie emigravimą prabilo ir dainininkė V.Pilibaitytė-Mia, bet visus keiksnojančius tvarką Lietuvoje pranoko dizaineris J.Statkevičius, kasmet, kai tenka susimokėti mokesčius, grasinantis pakelti sparnus į užsienį, o šįmet rėžęs iš peties: „Reikia imtis veiksmų, kraut lagaminą, nieko čia nebus! Ir jums patariu! Varom iš čia!“
Žinoma, iš garsių žmonių lūpų norėtųsi girdėti priešingus žodžius, raginimus nepalikti tėvynės ir negailint jėgų kurti jos ir savo ateitį.
Bet kuo tai pagrįsti? Kol kas valdžios veiksmai nesuteikia jokių argumentų tokiems raginimams.