Prie šių globalaus nesaugumo nulemtų išlaidų dar reikėtų pridurti ir finansines „Brexit“, Didžiosios Britanijos išstojimo iš ES, pasekmes.
Lietuva iki šiol gauna gerokai daugiau paramos, nei pati sumoka į Bendrijos biudžetą, – šiuo 7 metų finansiniu laikotarpiu mūsų šaliai turėtų tekti maždaug 12,6 mlrd. eurų iš ES valdomų fondų, o pačiai sumokėti reikės kiek daugiau nei 2,5 mlrd. eurų.
ES parama net kiek išaugo, palyginti su ankstesniu finansiniu laikotarpiu, – pavyzdžiui, iš didžiausio Sanglaudos fondo Lietuvai dabar skirta 6,901 mlrd., o 2007–2013 metais – 6,885 mlrd. eurų.
Dar labiau didėjo parama žemės ūkiui. Ji sieks 5,07 mlrd. eurų, iš jų 3,394 mlrd. – tiesioginės išmokos žemdirbiams. 2007–2013 metais šiam sektoriui buvo skirta 3,869 mlrd. eurų, o ūkininkams teko 2,049 mlrd. eurų – kone dvigubai mažiau nei dabar. Tiesa, lietuviai vis dar gauna gerokai menkesnes išmokas nei Vakarų Europos ūkininkai.
Tačiau šie ES dosnumo laikai baigsis 2020 metais ir kitu finansiniu laikotarpiu parama Lietuvai turėtų sumažėti net ir nenutikus „Brexit“, Europos neužgriuvus migrantams, nekilus kitoms globalioms krizėms.
Aklinai ES paramos čiaupas po 2020 metų mums nebus užsuktas visais atvejais, bet išmokos turi mažėti jau savaime dėl didėjančio Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP) vienam gyventojui.
Nors dažnas lietuvis yra šventai įsitikinęs, kad šalies ekonominė padėtis negerėja, statistika rodo ką kita, o Briuselis žiūri tik į skaičius ir neklauso dejonių. Daugiau nei pusę visos ES paramos Lietuvai sudaro išmokos iš regionų atsilikimui mažinti skirto Sanglaudos fondo, o jos priklauso nuo BVP dydžio vienam gyventojui.
Daugiausia paramos gaudavo regionai, kurių BVP nesiekdavo 75 proc. ES vidurkio. Būtent prie tokios vargšų kategorijos ir buvo priskirta visa Lietuva. Tačiau mūsų šalies BVP jau artėja prie šios ribos ir manoma, kad 2020 metais greičiausiai ją šiek tiek peršoks.
Tada Lietuva patektų tarp pereinamųjų regionų, kurių BVP sudaro 75–90 proc. ES vidurkio ir Sanglaudos fondo paramos jiems atseikėjama jau mažiau.
Vyriausybė sumanė šiokią tokią gudrybę – padalyti šalį į du statistinius regionus: turtingesnį Vilniaus apskrities ir skurdesnį visos likusios Lietuvos.
Tokiu atveju sostinei beveik nenubyrėtų iš Sanglaudos fondo aruodo, nes (net sunku tuo patikėti) Vilnius jau dabar yra pasiekęs ES BVP vidurkį vienam gyventojui, o likusi Lietuva traukia vos iki 62 proc. šio rodiklio ir toliau išliktų labiausiai remiamų regionų kategorijoje.
Vis dėlto neaišku, ar EK pripažins tokį Lietuvos padalijimą. Be to, gali būti keičiami ir patys Sanglaudos fondo paramos skirstymo principai, o jei taip nutiktų, nežinia, ar šis sumanymas duotų naudos.
Atrodo, gali sumažėti ir ES parama žemės ūkiui, nors ji tiesiogiai nepriklauso nuo šalies išsivystymo lygio, o mūsų žemdirbiai, ir taip gaunantys menkesnes tiesiogines išmokas, reikalauja jas sulyginti su mokamomis Vakarų ūkininkams – konkurentams bendrojoje rinkoje.
Viena vertus, menkesnį žemės ūkio sektorių turinčios valstybės seniai nepatenkintos, kad labai didelė ES biudžeto dalis keliauja žemdirbiams, ir ragina labiau rūpintis moderniosiomis technologijomis.
Kita vertus, dėl „Brexit“ atsirandančias finansavimo spragas, o dėl migracijos ir grėsmių saugumui išaugančias išlaidas reikia kaip nors kompensuoti. Vienas iš svarstomų būdų – perkelti dalį paramos žemės ūkiui naštos nacionaliniams biudžetams.
Tai Lietuvos ūkininkams nieko gero nežada, ypač jei šalys privalėtų prisidėti ne tiksliai nustatyta dalimi, o didintų ją savo nuožiūra.
Suprantama, ES biudžeto spragas galima užkaišyti padidinus Bendrijos narių mokamas įmokas, kurių dydis priklauso nuo šalies bendrųjų nacionalinių pajamų, pridėtinės vertės mokesčio bazės ir muitų.
Tačiau ES narės nerodo noro labiau papurtyti savo biudžetą, o ir Lietuvai tokiu atveju tektų daugiau mokėti Briuseliui.
Mūsų šalis gauna iš ES dar ir vieną specifinę paramą, skiriamą Ignalinos atominei elektrinei (IAE) uždaryti. Tam sukurta speciali programa, bet Europos audito rūmai dėl projekto darbų vėlavimo ir finansavimo trūkumų pernai pasiūlė po 2020 metų nutraukti programą ir pinigus IAE uždaryti skirti tik iš ES struktūrinių ir investicinių fondų.
Taigi IAE projektą nemaža dalimi gali tekti finansuoti pačiai Lietuvai, nors ji turi stiprų politinį kozirį – stojimo į ES sutartimi Bendrija įsipareigojo apmokėti šios elektrinės uždarymo išlaidas.
Bet šiuo metu dėl „Brexit“ proceso kyla klausimas, ar bus IAE darbams skirta tiek pinigų, kiek numatyta jau šiuo finansavimo laikotarpiu, nes neaišku, ar pasitraukdama Didžioji Britanija sutiks mokėti savo įsipareigojimų dalį.