Su pirmuoju atkurtos Nepriklausomybės susisikimo ministru Jonu Biržiškiu, pareigas ėjusiu nuo 1990-ųjų kovo iki 1996-ųjų, kalbamės apie dabartines kelių ir įvairių transporto sektorių problemas, taip pat – apie nepriklausomos Lietuvos transporto ištakas.
– Pastaruoju metu kelininkai skundžiasi nuolat apkarpomomis lėšomis. Kuo tai gresia mums visiems?
– Mane stebina valdžios atstovų požiūris į kelius, dėmesio jiems trūkumas. Aukščiausioje šalies vadovybėje nėra žmonių, kurie tinkamai įsigilintų į šias problemas. Pasigendu požiūrio, kad kelias – ne tik objektas, kuriam remontuoti nuolat reikia pinigų. Keliai turi ir valstybinę reikšmę, yra svarbūs ekonomikos, socialiniai objektai. Jei jie sugriūva, valstybėje kyla didžiulė suirutė.
Automobilių mūsų šalyje nuolat daugėja. Kiekviena šeima jų turi po du, kartais – ir dar daugiau. Jau dabar spūstys formuojasi ne tik miestuose, bet ir valstybinės reikšmės keliuose.
Vykdant remonto darbus ar nutikus avarijai, magistralėje Vilnius-Kaunas automobilių eilės Kauno kryptimi nusidriekia jau nuo pat Rumšiškių. Tai ne tik erzina žmones – stovint spūstyse, prarandamos milžiniškos lėšos. Pats vasarą važiuodamas į sodybą Žemaitijoje, renkuosi aplinkinius kelius, o ne greitkelį Vilnius-Klaipėda.
Keliai turi atitikti tam tikrus nustatytus standartus, todėl lėšų jiems prižiūrėti reikia skirti nuolat. Kai kelių būklė tampa kritinė, pinigų remontui išleidžiama kur kas daugiau.
Matome, kokie geri keliai Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, kur ekonomika stipri, socialiniai santykiai geri. Turėtume į šias šalis lygiuotis visose srityse.
– Tačiau visuomenėje tvyro nuostata, kad kelininkams ir taip skiriamos milžiniškos lėšos, kurias jie tiesiog iššvaisto?
– Išties, negatyvaus požiūrio visuomenėje esama. Tačiau norėtųsi pabrėžti: lėšos skiriamos ne vienam keliui, ne vienam tiltui ar viadukui, bet kelių visumai. O investicijos į kelių inftrastruktūrą visada atsiperka keliagubai.
Kaip ir kitose srityse, kelininkų bendruomenėje esama negatyvių dalykų, korupcijos. Tačiau esu įsitikinęs, jog tai – pavieniai atvejai, kurių nederėtų perkelti visai sistemai. Pati sistema gerai sukurta, funkcionuoja tinkamai.
Pamenu sunkiausius laikus, kai Lietuva siekė Nepriklausomybės. Tuo metu veikė daug priešiškų jėgų, būta daug nepasitikėjimo, taip pat – ir dirbančiaisiais skirtinguose transporto sektoriuose. Vienintelė atrama buvo kelininkai – išugdyti Lietuvos mokslo įstaigose, nusiteikę patriotiškai. Kai Vilniuje vyko sausio įvykiai, su jais kūrėme pasipriešinimo sovietinei karo mašinai sistemą.
Nieko tuo metu nestebino, jog įmonėse dirbo šeimų dinastijos – vaikai ėjo tėvų keliais, rinkdavosi jų profesiją, tapdavo tikrais savo srities patriotais. Mano įsitikinimu, patriotiškumas yra sveikintinas, o ne smerktinas dalykas. Dabar nuostata apie įstaigose dirbančius vienos šeimos narius tapo neigiama. Sakoma, kad tai – „klanas“.
– Prakalbote apie transporto sistemos kūrimą pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Kokias problemas tuo metu teko įveikti? O ką šiuo metu galima būti sutvarkyti geriau?
– Laikotarpis po Nepriklausomybės atkūrimo buvo sunkiausias. Nė nebuvo kalbos apie naujų kelių tiesimą. Buvo svarbu išsaugoti tai, ką turime, nepaleisti vėjais sukaupto turto. Suardyti, sugriauti nesunku, tačiau atstatymui reikia didžiulių lėšų, o griovimo pasekmės būna itin skaudžios.
Kalbant apie transportą, dera atskirti to meto sistemą nuo dabartinės. Tada pagrindinis mūsų tikslas buvo perimti transporto valdymą iš sovietų sąjunginių respublikų, sukurti savo geležinkelių sistemą.
Tuo metu juk dar nebuvo europinių sutarčių, negaliojo ES reglamentai, Lietuva nedalyvavo jokiose konvencijose. Viską teko kurti nuo nulio, su kiekviena valstybe psirašyti sutartis, kurti sistemą.
Dabar mūsų valstybė jau sukurta, tiek transportui, tiek kitiems sektoriams skiriamos ES lėšos. Deja, bet ne visada jos paskristomos tinkamai.
Norėtųsi mesti akmenėlį ir į dabartinių susisiekimo ministrų daržą. Darbo jie turi daugiau negu pakankamai. Todėl nelabai suprantu, kaip ministras gali būti dar ir Seimo narys, ir partijos vadovas? Kokiu reikia būti supermenu, kad spėtum nudirbti visus darbu? Mano nuomone, tokiu atveju nė vienos pareigos neatliekamos gerai.
Susisiekimo, kaip ir bet kurioje kitoje ministerijoje, turėtų būti garantuotas valdymo sistemos tęstinumas ir perimamumas. Atėjęs naujas žmogus negali iškart susigaudyti jam nežinomuose dalykuose.
Mano manymu, partinė sistema, pagal kurią pasiskirstomos ministerijos, išsigimsta. Dirbti minisetrijose reikia ir žinių, ir patirties, ir gebėjimų. Anksčiau, pasikeitus ministrui, likdavo bent dalis karjeros pareigūnų. Dabar keičiami visi ligi vieno. Tokiu būdu kompetentingų žmonių nelieka.
Susidaro įspūdis, kad niekas už nieką ministerijose neatsako. Nepavyko reforma – gaila, tačiau atsakingo už tai nėra, nors milijonai eurų sumesta tarsi į balą.
– Dažnai ministerija projektams rengti samdo ekspertus. Ar tai reiškia, kad ten dirba nepakankamą kvalifikaciją turintys darbuotojai?
– Tada juos reikėtų keisti labiau kvalifikuotais.
Man keista ir tai, kad nieko nepradedama veikti, kol neparengti projektai. Pavyzdys – sostinės Gedimino kalnas. Kuriamos studijos, kas ir ką turėtų daryti, samdomi konsultantai, o kalnas per tą laiką griūva...
Tai – tarsi mūsų valstybės simbolis. Išmetame daugybę pinigų studijoms, užsienio konsultantams, užuot tas lėšas skyrę konkretiems darbams. Deja, sukūrėme tokią sistemą, kur niekas nenori prisiimti asmeninės atsakomybės.
– Kaip manote, ar turėtų būti sukurta valstybės vizija, kam derėtų teikti prioritetą – keliams ar geležinkeliams?
– Akivaizdu, jog negalėsime apsieiti nei be kelių, nei be geležinkelių. Reikia žiūrėti, kuris sektorius dirba efektyviau. Valstybė į kelių transportą beveik nesikiša, jis privatus, gerai ir efektyviai dirba, valstybei tereikia tik sukurti sąlygas, sutvarkyti infrastruktūrą.
Įgyvendinant bet kokias pertvarkas dera žinoti, kokio efekto norima. Korupcijos apraiškas vienareikšmiškai reikia šalinti. Tam Lietuvoje veikia bene septynios kontroliuojančios institucijos. Prasikaltusius reikia bausti, tačiau nedera pažeisti visos sistemos, jei ji funkcionuoja efektyviai, dirba ir uždirba.
– Keleivių vežimas geležinkeliu yra subsidijuojamas iš pelno, gaunamo už krovinių vežimą. Kaip manote, ar tokiu būdu nesudaromos nelygios konkurencijos sąlygos keleivių vežėjams autobusams?
– Nuo 2000-ųjų iki 2006-ųjų dirbau „Lietuvos geležinkelių“ generaliniu direktoriumi. Jau tuo metu vežti keleivius geležinkeliu buvo nuostolinga. Tačiau keleiviai traukiniais vežami visame pasaulyje.
Lietuvoje išskirčiau keletą maršrutų, kur geležinkelyje derėtų teikti prioritetą. Tai – Vilnius-Kaunas ar Vilnius-Klaipėda. Traukinys turi galimybę važiuoti ir 160 km/val. greičiu. Tačiau keleiviniams traukiniams kelią dažnai pastoja krovininiai. Tinkamą greitį keleiviniai sąstatai galėtų pasiekti tuo atveju, jei jiems būtų nutiesti atskiri bėgiai.
– Kokią susisiekimo sistemos ateitį matote Lietuvoje? Kuo bus vežami keleiviai, kroviniai – keliais ar geležinkeliu?
– Prognozuoti ateitį labai sudėtinga. Pastaruoju metu techninis progresas pasaulyje labai spartus. Visos transporto rūšys modernizuojamos, atsiranda sunkvežimiai ar autobusai be vairuotojo, elektrinės, alternatyviais degalais varomos transporto priemonės. Tobulėja ir geležinkelio sistema.
Bet kuriuo atveju, konkurencija yra sveikintinas dalykas, ji skatina progresą. Kuriai transporto rūšiai atiteks prioritetas Lietuvoje, parodys ateitis. Panašius klausimus spręsti „iš viršaus“ labai rizikinga.
