Apie vaikystės prisiminimus, ypatingas Lietuvos vietas ir gardžiausius delikatesus – interviu projektui „Aš myliu Lietuvą“.
– Jūsų šaknys – kur gimėte ir augote?
– Vaikystė praėjo prie vokiečių, mokslai ir darbo pradžia prie sovietų, o paskui – nepriklausomoje Lietuvoje. Gimiau Rokiškyje, kur ir praleidau praktiškai visą savo gyvenimą.
– Smagiausia lietuviška šventė?
– Kalėdos, kai drauge sueina visa šeima. Jau seniai turime tokią tradiciją. Anksčiau susirinkdavome pas mano žmonos mamą, dabar jau susitinkam pas mus.
Labai smagus tas bendras šeimos susiėjimas, be jokių įsakymų. Dabar mūsų gaunasi 19 žmonių ir praktiškai nebeatsimenu, kad per kurias šventes nebūtų kokio šeimos nario. Ačiū Dievui, kad dar sugebame susirinkti visi, be jokių raginimų.
– Gražiausia Lietuvos vieta?
– Labai mėgtu keliauti, kasmet važiuoju į įvairiausias šalis, bet viena vieta man – ypatinga. Turime sodybą prie Sartų ežero. Praktiškai visas atostogas ir šiltus savaitgalius leidžiu ten – nežmoniškai graži vieta. Daug pasaulio mačiau, bet tokių vietų – retai.
Pastatėme 33 metrų aukščio bokštą, ant kurio užlipi ir matai Sartus. Kartą vaikščiojau po mišką ir girdžiu, kaip žmonės užlipę ten šaukia: „Pažiūrėk, kokia graži Lietuva!“. Ir tikrai, mūsų šalis ypatingai graži.
– Geriausias Lietuvos miestas?
– Kalbos nėra – Rokiškis. Buvau išvykęs studijuoti, mokslus baigiau raudonu diplomu, tad turėjau galimybę pasirinkti, kokiame mieste noriu dirbti. Nusprendžiau grįžti į Rokiškį ir nesigailiu.
– Mėgstamiausias Lietuvos istorijos veikėjas?
– Vienareikšmiškai Vytautas. Jis juk didysis!
– Lietuvos asmenybė, su kuria norėtumėte papietauti?
– Norėčiau papietauti su amžiną atilsį Algirdu Brazausku. Per savo gyvenimą jau yra tekę su juo pietauti, mielai tai padaryčiau dar kartą, jeigu būtų tokia galimybė. Norėčiau su juo pabendrauti apie gyvenimą.
– Mėgiamiausia Lietuvos grupė arba lietuviška daina?
– Nesu muzikalus. Pasiklausau muzikos, bet nėra, kad kažkas fanatiškai patiktų. Dėl to sunku išrinkti mėgstamiausią – daug gražių lietuviškų dainų esu girdėjęs, ir daug gražių atlikėjų regėjęs.
– Mėgstamiausia lietuviška prekė?
– Tikrai nesumeluosiu sakydamas, kad tai – „Rokiškio sūris“
– Skaniausias lietuviškas patiekalas?
– Man patinka viskas, kas paprasta. Ryte suvalgau virtą arba keptą kiaušinį, per pietus – burokėlių arba daržovių sriubos, o vakare kokį sumuštinį. Bet retkarčiais mėgstu pasmaguriauti ir cepelinais ar vėdarus.
O jeigu reiktų rinktis delikatesą, tai neabejotinai būtų vėžiai. Dar atsimenu kaip senais laikais draugia pagaudavo vėžių ir atnešdavo man. Tai aš ateidavau į kabinetą, pasiimdavau duonos su sviestu, užrakindavau duris, kad niekas neateitų ir nereiktų dalintis, ir neatrakindavau jų tol, kol visų vėžių nesuvalgydavau.
– Trys lietuviams būdingi charakterio bruožai?
– Nepažįstų daug svetimtaučių, kad labai galėčiau lyginti. Lietuvoje visokių žmonių yra pasitaikę sutikti – ir geresnių, ir blogesnių.
Aš pats visuomet vadovaujuosi tokia nuostata – jeigu su žmogumi bendrauji nuoširdžiai, o jis tau padaro kiaulystę, tai principas vienas – spiri jam į užpakalį ir daugiau jo nepažįsti. Nepyksti, nekeršiji, tiesiog nebebendrauji. Dėl to dabar aplink mane tik geri malonūs žmonės.
– Jūs mylite Lietuvą, nes...
– Nes visuomet mylėjau! Šeštoje klasėje vos į Sibirą neišvežė. Istorijos mokytoja pasakojo apie kažkokį mūšį, kuriame žuvo daug lenkų, o aš pasielgiau negražiai: sušukau „Ir gerai, dar daugiau galėjo žūti“. Taip labai aš ant jų pykau, kad Vilnių iš mūsų atėmė.
Pamenu, tuomet turėjau keliauti pas prokurorą. Laimei jis pats turėjo mano metų sūnų, su kuriuo kartu žaisdavom, tai pagailėjo. Bet kaip dabar matau, kaip žaidžiu su tuo vaikiu, o jis man šaukia supykęs: „Aš tave... aš tave... į Sibirą išvešiu!“
– Palinkėjimas Lietuvai ir lietuviams būsimam 100-mečiui
– Pagrindinis palinkėjimas, tikras ir nuoširdus – kad tik sugebėtume valdžią protingų žmonių. Pamenu dar tik buvo prasidėjęs Sąjūdis, kai lankiausi Kanadoje. Tada protingi žmonės to linkėjo mums, manau, kad ir dabar to reikia linkėti.
