Taip, tai reikalingi ir naudingi dalykai, tačiau jie sprendžia tai, kas yra čia ir dabar. Čia ir dabar sportuoju, čia ir dabar turiu gerą telefoną, pakenčiamą priedą prie atlyginimo, kurį išleidžiu kelionėms ar bilietams į kino teatrą. Tai yra laikinos darbuotojų skatinimo priemonės, jos nesprendžia klausimo, kas būtų, darbuotojui staiga netekus darbo, arba kaip darbuotojui susitaupyti ateičiai. Žmogui bręstant, vis dažniau mintys krypsta nuo to, ką jis turi dabar, prie to, kaip jam užsitikrinti saugią ateitį. Darbdavio vadovas, suprantantis tokius dalies darbuotojų poreikius, bus savo personalo „nešiojamas ant rankų“.
Gyventojų apklausos rodo, kad tik 7 proc. lietuvių turi finansinę pagalvę, iš kurios netekę darbo galėtų išgyventi pusmetį. O patys naujausi tyrimai net ir didžiausią optimistą gali nuvaryti į neviltį: situacija greitu laiku nesikeis, mat daugiau nei pusė lietuvių tiesiog nemoka taupyti. Netaupydamas ar nepakankamai taupydamas kas antras lietuvis vengia galvoti apie ateitį, pensiją, ligas – tai, kas nelabai malonu. Tačiau mintys prie to vis viena grįžta, tiesa?
Vengia investuoti, nes yra „nusvilę“
Deja, net ir tie, kurie taupo, sutaupo per mažai, o sutaupytą sumą laiko kaip apsisaugojimo priemonę nuo galimo finansinės padėties pablogėjimo, niekur jos investuoja.
Tai, kad lietuviai nemėgsta investuoti ir nelabai linkę pasitikėti įvairiomis investavimo programomis, nestebina. Daugelis mūsų esame „paragavę“ bankų griūties, pinigų nuvertėjimo, pelno negeneruojančių investicijų, įvairaus plauko apgavikų pažadų. Tad pinigai kišenėje, net jeigu jų ir mažiau, yra garantija, kad niekur nepradings. Ne veltui drausdami darbuotojus investiciniu gyvybės draudimu įmonių atstovai klausia: „Kokios garantijos?“.
Investavimas visuomet susiję su tam tikra rizika. Pastebėta, kad investuodami lietuviai renkasi garsius fondus. Pasaulinio garso fondų pavadinimai, tokie, kaip „Allianz Global Investors“, „Blackrock“, „Morgan Stanley“ ar „JP Morgan“, žmonėms kelia susidomėjimą bei pasitikėjimą. Be to, tokie fondai valdo milijardines pinigų sumas, o investavimo rezultatų istorija siekia ne vieną dešimtmetį.
Imtis atsakomybės – abipusiai naudinga
Pasak statistikos, net 42 proc. darbuotojų tikisi, kad dalį lėšų pensijai bus sukaupęs darbdavys. Vaikydamiesi didesnio atlygio ir geresnių darbo sąlygų, darbuotojai linkę dažniau keisti įmones ir ieškoti darbdavių, kurie būtų sąjungininkais taupant ateičiai.
Pažįstu ne vienos įmonės vadovą, taupiusį darbuotojams investicinio gyvybės draudimo pagalba. Ir tie vadovai nė vienu punktu nepralaimėjo, tik išlošė. Taupymui pasirinkti penki ar dešimt metų praėjo greit, o darbuotojai iš vadovo lūpų kasmet girdėdami sveikinimus sutaupius neblogą sumą, augino norą pas tokį darbdavį užsibūti. Labai svarbus darbdavio vaidmuo, ryžtantis taupyti darbuotojams – periodiškai informuoti apie tai, kokia suma jau yra sukaupta.
Svarbiausia, kad taupant darbuotojo ateičiai nauda yra abipusė: patenkintas tiek darbuotojas, tiek ir darbdavys. Taupyti darbuotojams, įsigijus gyvybės draudimą, darbdavius skatina pati Lietuvos mokestinė aplinka. Įmonėms tiesiog apsimoka – mokamas įmokas draudimui bendrovė gali įtraukti į sąnaudas.
Didindama atlyginimą ar skirdama priedą prie atlyginimo, įmonė patiria daug didesnius kaštus, negu taupydama investicinio gyvybės draudimo pagalba. Dešimt metų skirdama priedą prie atlyginimo, didelė bendrovė patirtų daug didesnes sąnaudas, negu drausdama taupymo programa. Be to, darbdavys gali pats skatinti darbuotoją būti atsakingu ir taupyti. Jei darbuotojas prisideda prie taupymo, darbdavys gali jam padidinti algą. O įmonę paliekant, sutartis gali būti perleista darbuotojui. Tad tai puikus būdas didinti darbuotojų lojalumą.
Viskas krypsta link paprastumo
Vystantis technologijoms ir populiarėjant išmaniesiems įrenginiams, daugelyje sričių, tad ir draudimo rinkoje, pastebimas pokytis – krypstama link paprastumo. Tampa svarbus sprendimo priėmimo ir sutarties sudarymo greitis – jis turi vykti kelių mygtukų paspaudimu. Draudimo produktai bei jų įsigijimo būdas turi būti kuo suprantamesni ir paprastesni. Į vieną katilą „sumaišyti“ keli draudimo produktai yra sunkiau suvokiami, tad ateityje jie išsikristalizuos į pavienius, aiškiau suprantamus.
Pastebima dar viena tendencija – įmonių vadovai draudimą su taupymo programa renkasi ne tik sau ar vadovaujančios grandies pozicijoms, bet ir visiems darbuotojams. Jei prieš dešimt metų vadovai sau kaupdavo gerokai didesnę sumą nei darbuotojams, dabar visiems mokamos panašaus dydžio įmokos.
Lietuvos darbo rinkoje pamažu keičiasi darbuotojo vertės suvokimas. Turint omenyje stiprėjančią konkurencinę aplinką ir darbdavių norą privilioti specialistus iš konkurentų, suprantama, kad ilgalaikės darbuotojų išlaikymo programos ateityje tik populiarės.
