Kodėl? „Nes tai yra mano. Kaip ir Lietuva“, – duodamas interviu projektui „Aš myliu Lietuvą“ sakė 56-erių K.Šerpytis.
– Kuo ypatinga Tauragė, kurioje gimėte ir užaugote?
– Mat ta vieta buvo pakankamai liūdna. Gyvenome name, turėjau seserį, ir nuolat pavydėjau daugiabučiuose gyvenusiems draugams, kurie žaisdavo žaidimą „Pavok vėliavą“. O man su sese tekdavo strikinėti „klases“. Dėkui Dievui, už kelių kilometrų buvo senelių sodyba, ūkis, ten būdavo daug draugų, upė Jūra. Tai mane truputį gelbėdavo.
Tiesą sakant, gyvenome pakankamai vargingai. Šeima turėjo karvę. Tėvas ją rytais išvesdavo į ganyklą, o aš vakare turėdavau parvesti. Būdavo, žaidi su pusbroliais futbolą ir žiūri – pusė devintos, be penkiolikos, be dešimt. Sėdi ant dviračio ir leki, kad tik ta karvė niekur neprapultų.
– Tačiau vaikystėje tikriausiai buvo ir malonių atsiminimų?
– Buvo. Tiesą sakant, mano tėvas buvo kone beraštis. Bet jis visą laiką mums kartojo – bėkit, vaikai, iš tos Tauragės, nuo tos karvės uodegos. Tą labai puikiai atsimenu. O tėvas dirbo knygyno vairuotoju, todėl visą laiką suprato knygos reikšmę. Pas mus visą laiką būdavo knygų, nors jos tais laikais buvo deficitas.
Knygos apie Harką, paskui – „Trys draugai“, „Knyga apie San Mikelę“. Skaičiau jas ne kartą.
– Nors ir varginga vaikystė, tačiau juk būdavo ir švenčių. Kokios lietuviškos šventės įsiminė labiausiai?
– Tiesą sakant, nelabai pamenu, kad kas būtų šventęs Jonines ar kažką panašaus. Taip, Naujųjų metų visi laukiame. Kalėdų irgi – atsibundi, ir bėgi žiūrėti po egle. Tačiau atsimenu sekmadienius. Mūsų namas stovėjo tarp mano senelių ūkio ir bažnyčios, pusiaukelėje. Tai iš bažnyčios visi traukdavo pirmiausia pas mus, o paskui – pas senelius. Tai būdavo ne kokie „baliai“, o šiaip susibėgimai.
– Jei jau tėvas aiškino, kad laikas bėgti iš Tauragės, tai kokia dabar Jums gražiausia vieta?
– Tauragė. Ne, nors nežinau... Nesu toks sentimentalus. Taip, bėgau nuo tos Tauragės ir žinojau, kad niekada negrįšiu. Bet tai yra mano – aš čia gimiau, praleidau vaikystę. Dabar nuvažiuoju kartą per metus, bet žinau, kad vis tiek tai yra mano. Kaip ir Lietuva.
– O jei reikėtų rinkti gražiausią Lietuvos miestą, už kurį balsuotumėte?
– Jei sakyčiau, kad Tauragė, būčiau neteisus. Išvis neturiu, kam skirti tokią vietą. Gražus ir Vilnius, ir Kaunas gražus. Va, jei paklaustumėte, kurie gražiausi Amerikos miestai, tai tikrai pasakyčiau – San Franciskas ir Niujorkas.
– Kai vaikystėje skaitydavote knygas, A.Šapokos „Lietuvos istorijos“ tarp jų tikriausiai nebuvo, tačiau koks mėgstamiausias Jums Lietuvos istorijos veikėjas?
– Būdavo tokių knygų. Tėvas yra parnešęs ir A.Solženycino knygą, ir Katalikų bažnyčios kronikas. O veikėjas Lietuvos istorijos... Manau, kad karalienė Bona Sforca, kaip vakarietiškos kultūros nešėja, nors pas mus ji labiau žinoma kaip Barboros Radvilaitės nuodytoja. O apie vytautus ir kitus nenoriu kalbėti, nors gal tai garsesni ir garbingesni istorijos personažai.
– O su kokia dabartinės Lietuvos asmenybe norėtumėte, pavyzdžiui, papietauti ir apie ką kalbėtumėte?
– Hmmm (susimąsto). Man, pavyzdžiui, įdomu klausytis kad ir Andriaus Kubiliaus.
– O kokia mėgstamiausia lietuviška muzikos grupė?
– O, čia viskas aišku, – „Hiperbolė“. Mes gi su ja gyvenome. Buvo labai gražu stebėti, kai jie atsikūrė, Vingio parke susirinko mano kartos žmonės – nuplikę jau, pilvūzai. Lietus lyja, o niekas nebijo, visi tik – „Aš dar dainuosiu“. Žiauriai gražu.
– Anksčiau būdavo raginimai rinktis prekę lietuvišką. Ar turi tokią mėgstamiausią?
– Esu labiau liberalių pažiūrų ir man ta kilmė nėra svarbi. Antai JAV prezidentas D.Trumpas vaitoja, kad yra neigiamas JAV prekybos balansas su Vokietija. Tai jam ir sako – gaminkite tokias mašinas, kaip vokiečiai, ir bus gerai. Mes irgi konkuruojame globalioje rinkoje. Esu prieš protekcionizmą ar kažką panašaus.
– Tuomet koks skaniausias lietuviškas patiekalas?
– Tai jau gal vėdarai. Patinka ir kraujiniai, bet jie nėra lietuviški, – kai važiuoju į Varšuvą, stengiuosi apsistoti viešbutyje, kuriame jų duoda pusryčiams. O Lietuvoje mėgstu bulvinius. Manęs nejaudina ta pasaka apie „shit out, potateos in“.
– Penki gražiausi lietuviški žodžiai?
– Nepasakysiu. Nenoriu minėti tokių standartų kaip Tėvynė, mama, o kažko originalaus nesugalvosiu. Man visi lietuvių kalbos žodžiai gražūs.
– Kiekvienos tautos atstovams priskiriami atitinkami charakterio bruožai. Kaip manote, kokie būdingi lietuviams?
– Visi aplink kalba, kad geriausias patiekalas yra keptas lietuvis. Bet ar tikrai esame tokie bjaurūs, kad daug sukurta anekdotų apie degantį kaimyno namą ir panašių? Nežinau. Tikriausiai kiekviena tauta turi ir savo niekšų, ir gerų žmonių.
Vis dėlto man labai patinka suvalkiečiai. Buvome Rumšiškėse, Suvalkijos kampe. Viena bobutė papasakojo labai įdomių dalykų. Antai aukštaičiai būdavo rėžininkai ir žemę vaikams padalydavo rėžiais. Suvalkiečiai niekada to nedarydavo: žemę paveldėdavo vyriausias sūnus, seserims – kraičiai, brolius išleidžia ar į kunigus, ar į mokytojus. Žemė – neliečiama.
O ką daryti, jei šeimoje vien dukros? Kuriai atiduoti? Ogi pačiai negražiausiai! Nes tuomet ji jau turi kraitį ir gali susirasti vyrą. Įsivaizduojate, kokia paprasta ir galinga filosofija!
Kai papasakojau apie tai A.Avuliui (statybų kompanijos „Hanner“ įkūrėjui – Red.), tas senas grynas suvalkietis, pasirodo, to nežinojo. Bet man patinka toks žmonių išradingumas.
– Ar žinote bent vieną lietuvišką patarlę?
– Nugalėtojas pasiima viską. Geriau prarasti pinigus, o ne pasitikėjimą. Šitos mintys man labai svarbios, bet čia turbūt nėra lietuvių patarlės, ar ne? Tiesą sakant, labiau jaučiuosi pasaulio piliečiu.
– Jūs mylite Lietuvą, nes...?
– Tiesiog. Aš čia gimiau. Čia mano kraštas. Kodėl myliu savo vaiką? Nes jis mano. Koks bebūtų, aš jį myliu.
– Lietuva mini Nepriklausomybės paskelbimo šimtmetį. Ko galite palinkėti tai mylimai šaliai?
– Aš manau, kad viskas su Lietuva yra gerai. Pastarieji dvidešimt metų buvo išvis fantastiški. Niekada nemaniau, kad man gali rūpėti kažkokia NATO. Bet dabar, kai matau, kad per adatos skylutę pralindome ir į ES, ir į NATO, tai čia yra toks dalykas...
O apie ateitį, tai sutinku, kad turėtų būti dviejų greičių Europa. Aš visuomet esu už konkurenciją: jei bėgi geriau, tai turi ir prizą kažkokį nusirauti. Tik, aišku, mes privalome būti toje lyderių grupėje. To ir norėčiau palinkėti.
