Ne išimtis ir šis Seimas. Antai trys konservatoriai sudėliojo, kad vietoj dabartinio 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifo tiems, kurie uždirba iki 21,6 tūkst. eurų per metus, būtų nuskaičiuojami 12 proc., o uždirbantiems daugiau – jau 19 proc.
Kur kas aukščiau kartelę užkėlė savo sistemą sukurpę socialdemokratai: gauni iki 1,5 tūkst. eurų per mėnesį – valstybei atseikėji dabartinius 15 proc., uždirbi iki 2,5 tūkst. – 19 proc., iki 3,5 tūkst. – 24 proc., o jei daugiau, moki jau net 29 proc.
Finansų ministerija abi šias idėjas sumalė į miltus. Nėra ko stebėtis, nes dabar tenka srėbti košę dėl kitoje vietoje pajudintų mokesčių.
Mat nuo šių metų įsigaliojo „Sodros“ įmokų „grindys“ – net jei darbuotojui mokama mažesnė nei minimali mėnesio alga (MMA), nes jis dirba ne visu etatu, darbdavys socialinio draudimo mokesčius turi mokėti nuo visos MMA, kuri šįmet buvo padidinta iki 400 eurų.
Nieko nuostabaus, kad restoranų ar kavinių savininkai ėmė aimanuoti dėl per didelės mokesčių naštos, kai padavėja dirba kokias tris valandas per dieną, o „Sodrai“ tenka mokėti už visas aštuonias.
Ne pyragai ir mažesnėms daugiabučių namų bendrijoms, kurios tiesiog neturi iš ko mokėti pirmininkams, buhalteriams ir techniniams prižiūrėtojams, nors tokios pareigybės privalomos.
Maža to, šis sprendimas smogė ir nevyriausybinėms organizacijoms. Tarkime, nuolat pinigų stokojantiems vaikų dienos centrams, kuriuose anksčiau dirbdavo bent po pusę etato turintį žmogų. Dabar išlaikyti tokį tapo prabanga.
Žodžiu, bėdų atsirado pajudinus tik vienos įmokos dalį. O progresiniai mokesčiai grėstų visos mokesčių sistemos perversmu. Jų šalininkai kviečia pasidairyti po Latviją.
Kaimyninė valstybė nuo šių metų įvedė gana įdomią sistemą: per metus uždirbantys iki 20 tūkst. eurų turi atiduoti valstybei 20 proc., pajamoms nuo 20 iki 55 tūkst. eurų ši riba pakilo iki 23 proc., o dar didesnėms – net 31,4 proc. Iki šiol latviai taikė bendrą 23 proc. GPM tarifą.
Bet nereikėtų pamiršti, kad kaimynų mokesčių sistema nuo mūsiškės ir taip smarkiai skiriasi.
Paprastas pavyzdys – Latvija (kaip, beje, ir Estija) skaičiuoja mokesčius ir nuo pensijų, o Lietuva – ne. Atitinkamai jie turi mokėti didesnes pensijas, kad realios senjorų pajamos būtų panašios į jų bendraamžių aplinkinėse šalyse. Tam reikia daugiau įplaukų į biudžetą. O kaip kitaip jų surinkti, jei ne keliant mokesčius?
Kita vertus, ne veltui Finansų ministerija pati pripažino, kad progresinis apmokestinimas Lietuvoje jau egzistuoja, nes mažiau uždirbantiems taikomas neapmokestinamasis pajamų dydis (NPD), o „Sodros“ įmokų „lubų“ nėra, nors išmokos ribojamos. Dar reikėtų pridurti ir tai, kad turtingesni turi mokėti ir nekilnojamojo turto mokesčius.
NPD nuo šių metų beveik prilygintas MMA ir siekia 380 eurų. Tad uždirbantys minimalią algą šio mokesčio turi sumokėti vos 3 eurus per mėnesį. O toliau įmoka jau didėja, kol nuo 1160 eurų joks NPD nebetaikomas.
Kitaip tariant, uždirbantis 300 eurų per mėnesį daugiau, nei siekia vidutinė alga, negauna jokių lengvatų.
Argi tai nėra progresinis apmokestinimas? Jis būtų akivaizdžiausias tuo atveju, jei Vyriausybė, kaip buvo užsiminusi anksčiau, išdrįstų sujungti darbuotojo ir darbdavio mokamas įmokas bei mokesčius. Tuomet kiekvienam taptų aišku, kiek jis atseikėja valstybei ir jos institucijoms.
Taip pat būtų akivaizdžiai parodyta, kiek skiriasi darbo vietos kaina, jei į rankas mokami 500 eurų ir jei 3 tūkst. eurų. Tada progresinių mokesčių stūmėjams būtų iš rankų išmušta labai svarbi korta.
Tik ar tai paranku valdžiai? Nelabai, nes algos lapelyje išvydęs sumą, kurią kas mėnesį turi atiduoti, dažnai žmogus imtų vis drąsiau klausti: o ką valstybė nuveikė su mano pinigais, kaip juos perskirstė ir kam jie atiteko? Tai reikštų didesnę valdžios kontrolę iš visuomenės pusės.
Premjeras S.Skvernelis, apie tai prabilęs beveik prieš metus, dabar kažkodėl jau pritilo. O juk panašiai nuo sausio pasielgė netgi Rumunija.
Progresinių mokesčių šalininkų teigimu, daugiau uždirbantys turi solidarizuotis su kitais ir pasidalyti savo pajamomis. Tačiau tai tikrai atbaidytų gerai mokamas darbo vietas pasirengusius kurti verslininkus, kurie nesunkiai savo investicijas nukreiptų kitur.
Kita vertus, jei jau biudžetas stokoja įplaukų, galbūt yra ir kitų šaltinių, iš kurių įmanoma jų gauti? Antai nuo šių metų pradėta šiek tiek keisti dirbančių pagal verslo liudijimus apmokestinimą pagal gaunamas pajamas ir mažiau atsižvelgiant į jų veiklos pobūdį. Niekam ne paslaptis, kad toks veiklos būdas dažniausiai tampa galimybe smarkiai sutaupyti mokesčių sąskaita.
Tai – mažas žingsnis didesnio skaidrumo link ir naikinant įvairias lengvatines verslo formas.
Atsisakius dar daugiau lengvatų, kuriomis naudojasi net turtingi piliečiai, ir pritaikius visiems aiškius pajamų apmokestinimo būdus progresinių mokesčių idėją būtų galima palaidoti.
