Taip skirtingai vertinami pastarųjų dienų įvykiai Latvijoje.
Trumpa santrauka gali būti tokia: JAV apkaltino vieną didžiausių Latvijos bankų ABLV bendradarbiavimu su Šiaurės Korėja, netrukus buvo sulaikytas centrinio banko vadovas Ilmaras Rimševičius, o ant jo gausybę purvo papylė 200 mln. eurų iš valstybės užsimojęs prisiteisti dar vieno Latvijoje veikiančio banko „Norvik“ savininkas Grigorijus Guselnikovas.
Nors kaimynų pareigūnai iš pradžių tvirtino, kad I.Rimševičiaus byla neturi nieko bendra su minėtų kredito įstaigų reikalais, įtariamuoju tapęs ir už 100 tūkst. eurų užstatą į laisvę išleistas Latvijos banko vadovas surengė pasirodymą žiniasklaidai ir paskelbė, kad viskas yra susiję, nes tai bandymas jo atsikratyti.
Jis ne tik teigė sulaukęs grasinimų nušauti, bet ir siūlė atkreipti dėmesį į įvykių eigą: ABLV prašo iš centrinio banko milijardo eurų paskolos ir jos negauna, o jau po trijų valandų prasideda kratos I.Rimševičiaus biure ir namuose.
„Ar tai sutapimas?“ – klausė daugiau negu 100 tūkst. eurų vertės kyšio prievartavimu įtariamas Latvijos banko vadovas.
Ar tai sutapimas, mėgino aiškintis ir Latvijos žiniasklaida, kai naujienų agentūra „Associated Press“ išplatino ir straipsnį, kuriame G.Guselnikovas pažeria galybę kaltinimų, ir 2010 m. kažkieno užfiksuotą vaizdelį, kaip I.Rimševičius medžiotojų poilsio namelyje Rusijoje vakarieniauja su šios šalies veikėjais.
O Latvijos gynybos ministerija dar kliūstelėjo alyvos į ugnį pareiškusi, kad prieš šalį gali būti vykdoma didelio masto informacinė ataka.
Vieni tai priėmė kaip itin rimtą įspėjimą, kitiems šios kalbos pasirodė dar absurdiškesnės nei režisieriaus J.Vaitkaus postringavimai apie Rusijos ranką, jo atžvilgiu surežisavusią seksualinio priekabiavimo skandalą.
Kad vyksta informacinis karas, galima neabejoti, nes jis kone visame pasaulyje jau tapo kasdienybe. Tokiame kare paprastai pasirenkama silpniausia priešininko vieta, į kurią negailestingai smogiama. Latvijos atveju tai ir yra jos bankų sistema.
Maždaug milijardą eurų kainavusi krizės metu žlugusio „Parex“ gelbėjimo operacija Rygai buvo labai skausminga, bet, pasirodo, pasimokyta iš šios istorijos menkai.
Kaimynams tiek Tarptautinis valiutos fondas, tiek ES institucijos bei kitos organizacijos jau seniai priekaištavo dėl didžiulės nerezidentų (kitaip tariant, užsienio valstybių piliečių ar įmonių) įtakos bankuose.
Šio dešimtmečio pradžioje nerezidentų laikomos sumos Latvijos komerciniuose bankuose sudarė daugiau nei pusę visų indėlių. Jų dalis nuosaikiai mažėjo, tačiau dar 2016-aisiais užsieniečiai laikė milžinišką sumą – daugiau kaip 9 mlrd. eurų. O juk prasidėjus bėdoms jie pirmiausia skuba atsiimti savo pinigų.
Antra, kaimyninė šalis nuolat buvo vadinama rusų pinigų plovykla. Net G.Guselnikovas (Didžiojoje Britanijoje gyvenantis Rusijos milijonierius) teigė, kad I.Rimševičiaus aplinka vertė tuo užsiimti ir jo banką. Jeigu tai ir tiesa, jos patvirtinimo teks palūkėti.
Vis dėlto garsiuosiuose Panamos ar kituose dokumentuose apie mūsų valstybę galima rasti tik keletą užuominų, o štai Latvija ir jos sąsajos su Rusijos piliečiais paminėta tūkstančius kartų.
Negalima sakyti, kad tenykščiai prievaizdai nieko neveikė. Juk 2016-aisiais buvo uždarytas „Trasta Komercbanka“, pagelbėjęs rusams išplauti apie 20 mlrd. dolerių (16 mlrd. eurų).
Ukrainos „Privatbank“ padaliniui Latvijoje buvo skirta 2 mln. eurų bauda už pagalbą nutekinant lėšas iš Moldovos.
Tačiau tokių pastangų buvo per maža, o galbūt ir pristigo noro tinkamai apvalyti finansų sistemą.
„Aš visus tikinau, jog mūsų bankams viskas yra gerai. Tai ir buvo mano klaida – gyniau bankus, kurie už mūsų nugaros darė visai kitokius dalykus“, – pripažino pats I.Rimševičius.
Ar Lietuvai kaip nors gali pakenkti nepavydėtina kaimynų padėtis? Bent jau finansų srityje – vargu. Galima palyginti, kad šiuo metu mūsų šalyje veikiančiuose bankuose užsienio fizinių arba juridinių asmenų indėliai sudaro tik 2,3 proc., todėl panašių grėsmių tikrai neregėti.
Gali nutikti atvirkščiai – užsienio kompanijos, užuot pasirinkusios skandalų krečiamą Rygą, gali pasukti į Taliną arba Vilnių, jei siekia įsitvirtinti Baltijos valstybėse.
Juk ne veltui latvių ekonomistai pripažino, kad dabartinis bankininkystės sektorius pagal savo struktūrą ten primena XX a. pabaigą, o ne XXI amžių, tad svajones apie Latviją kaip regiono finansų centrą teks pamiršti.
Vis dėlto nėra ko džiaugtis, kai dega kaimyno tvartas. Pirmiausia tokie atgarsiai tarptautinėje žiniasklaidoje kenkia visoms aplinkinėms šalims – juk stambiosios korporacijos retai skiria Lietuvą, Latviją ar Estiją, nes kur kas dažniau laiko jas vienu regionu.
Antra, jeigu šie įvykiai išties yra informacinio karo dalis, kaip tvirtino Latvijos gynybos ministerija, reikia atminti, kad silpnųjų vietų turi ir Lietuva, tegul ir ne finansų srityje. O jomis kai kurios užsienio jėgos, pasitaikius progai, greičiausiai bandys pasinaudoti.
