Vis dėlto tikimybė kumštyje laikyti amerikietišką svajonę yra kur kas mažesnė nei prieš kelis dešimtmečius. 90 proc. vaikų, gimusių 1940 m., galiausiai uždirbo daugiau nei jų tėvai, bet gimusių prieš 40 metų galimybės sumenko daugiau kaip perpus.
Šiuo metu JAV vyrauja viena didžiausių pajamų nelygybių pasaulyje. O Nobelio premijos laureatas ekonomistas Josephas Stiglitzas sako, kad ir galimybių kurti geresnę gyvenseną nėra jau tiek daug. Tiesą sakant, amerikietiška svajonė virto amerikietišku košmaru. Vaikų galimybės gyvenime kažką pasiekti stipriai priklauso nuo tėvų pajamų ir išsilavinimo. O tai reiškia, kad bent jau šiandien amerikietiška svajonė yra mitas.
Bet tai nėra tik ekonomistų apmąstymai (mes jau žinome, kad net ir šie klysta). Į pagalbą ateina moksliniai tyrimai. Ne, ne britų, o pačių amerikiečių. Jie nustatė, kad nūdienų Amerikoje pajamų judėjimas arba judrumas, arba polinkis judėti (kaip pavadinsi, taip nepagadinsi) yra baisiai mažas. Kur kas mažesnis nei Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Kanadoje, Suomijoje, Norvegijoje ir Danijoje.
Sociologai sako, kad jei amerikiečiai nori gyventi amerikietiška svajone, jos teks ieškoti Danijoje. Realybė tokia, kaip sako kiti amerikietiškos svajonės kritikai, kad mintis, jog gyvenimas bus geresnis, o pažanga neišvengiama, jei žmogus sunkiai dirba, buvo pakeista karčia tiesa.
Deja, tačiau įmonių piktnaudžiavimas, mažinami biudžetai, nedarbas ir didelis žmonių įsiskolinimas svajonę sunaikino.
Bet dalis amerikiečių vis dar ja tiki. O jei labai stipriai tiki, tai gali išsipildyti. Arba, kaip sako Piteris Penas, jei tikrai tikite, suplokite rankomis ir neleiskite svajonei numirti.
