Prieš šimtą metų statėme ne tik Pirmąją Respubliką, tačiau ir daug kitų dalykų, iš kurių ir susideda bet kuri valstybė. Kūrėme ir lietuvišką verslą, kuris nuo 22 tuometinės nepriklausomybės metų pasiekė tikrai nemažai.
„Jau beveik tris dešimtmečius gyvendami atkurtoje Lietuvos Respublikoje ir savo darbe kasdien analizuodami šių laikų Lietuvos verslo veiklą bei rezultatus, retai tesusimąstome apie tai, kokiomis sąlygomis radosi pirmosios lietuviškos įmonės, retai palyginame tai, ką pasiekė verslūs lietuviai prieš 100 metų ir dabar“, - sako įmonių kreditingumą vertinančios bendrovės „Creditreform Lietuva“ direktorius Saulius Žilinskas.
Skyrėsi starto sąlygos
Visų pirma, būtina priminti, kad prieškario Lietuvoje gyventojų buvo mažiau, o dirbančių versle ir pramonėje skaičius gerokai atsiliko nuo plušančių kaime. Tad rinkos „talpa“, kurią pastoviai primena šiandieniniai Lietuvos verslininkai, buvo dar mažesnė nei dabar.
Pirmojo Lietuvos gyventojų surašymo, vykusio 1923 m., duomenimis Lietuvoje gyveno tik vos daugiau nei 2 mln. gyventojų. Be to, didžioji dauguma (77 proc.) spietėsi kaimuose ir užsiėmė žemės ūkiu.
Dabartinėje Lietuvoje, nepaisant aktyvios emigracijos, turime apie 2,8 mln. gyventojų, kurių dauguma jau telkiasi miestuose ir dirba įvairiose verslo įmonėse.
Tarpukario Lietuvos verslas faktiškai turėjo pradėti nuo nulio, nes dar cariniais laikais sukurta pramonė buvo beveik visiškai suniokota praūžusio karo. Tačiau, kaip teigia Arūnas Pocius iš Darbo ir socialinių tyrimų instituto, jau 1920 m. verslo liudijimus išsiėmusių įmonių buvo 2474, 1921 m. – 4933, o 1925 m. – net 5941.
Šiuolaikinėje Lietuvoje, kaip rodo „Registrų centro“ informacija, per metus įregistruojama per 10 tūkst. naujų ūkio subjektų, o bendras ūkio subjektų, šiandien samdančių bent vieną darbuotoją, skaičius artėja prie 100 tūkst.
Kliūtys lietuvių verslumui
Verslo kūrimąsi tuomet stabdė ne tik menka perkamoji lietuvių galia, mat nemažai jų vis dar gyveno iš savo ūkio ir mažai ką pirko, tačiau ir skeptiškas tuometinių bankų požiūris, o ir šiaip ne kokia tuomečių lietuvių nuomonė apie verslininkavimą. Tiesa, to meto spaudoje smulkų verslą bandyta skatinti ir kaip nedarbo sumažinimo galimybę.
Naujų žaidėjų atėjimą į rinką sunkino ir čia jau įsitvirtinę kitataučiai verslininkai. Pavyzdžiui, prekyboje nuo seniau dominavo žydų verslo atstovai.
Galbūt todėl tarp lietuvių, tarpukariu kūrusių naujus verslus, itin dažnai sutinkame žmones, užsidirbusius lėšų už Lietuvos ribų. Štai akcinę bendrovę „Drobė“, 1920 m. balandžio 20 d. įkūrė iš Amerikos sugrįžę lietuviai.
Po dvejų metų spauda rašė, kad įmonės turtas jau siekia 40 mln. litų, o įmonėje dirba per 200 darbininkų. 1923 m. brolių Juozo ir Jono Vailokaičių įkurta bendrovė „Maistas“ veiklą vystė Kaune anglų įmonės pradėtame statyti kombinate.
Pinigai irgi buvo uždirbti dar karo metais broliams dirbant Rusijos kariuomenės tiekėjais. Ne tiek jau mažai tarpukariu įregistruotų įmonių (AB Maistas, AB Drobė) sulaukė nepriklausomybės atkūrimo (nors jau būdamos nacionalizuotos), tačiau neatlaikė konkurencijos (o gal prasto valdymo?) ir šiandien jau yra tik istorija. Tačiau ir toliau veikia tarpukariu pradėjusios AB Rūta (Šiauliai), AB Ringuva (Panevėžys) ir kitos.
Kuri įmonių tirščiausia
Tuometinėje Lietuvoje leisto žurnalo „Savivaldybė“ 1930 m. 12 Nr. duomenimis, Lietuvoje suskaičiuotos 1527 pramonės įmonės, kuriose darbavosi 12 835 darbininkai, 2255 prekybos įmonės su 4318 darbuotojų ir 2551 amatų įmonė, įdarbinusi per 11 tūkst. dirbančiųjų.
Įdomu, kad pagal pramonės įmonių skaičių pirmavo Panevėžio apygarda (357), tačiau pagal pramonėje dirbančių gausą – Kaunas (4620). Kauno mieste taip pat buvo daugiausiai prekybos įmonių (975), o pagal amatininkų verslus pirma vieta vėl priklausė Panevėžio apygardai – 790 įmonių.
Tarpukario Lietuvoje pagal įdarbintųjų skaičių pirmavo maisto pramonė, kurį laiką į pirmą vietą praleidusi tekstilės gamybą, o po to vėl susigrąžinusi lyderio pozicijas.
1930 m. iš keturių audimo bei verpimo fabrikų du, beje, patys didžiausi, buvo Kaune. Čia pat veikė 6 trikotažinių dirbinių fabrikai. Tiesa, linų apdorojimo fabrikų kiekiu išsiskyrė Šiauliai (3).
Užtat laikinojoje sostinėje veikė daugiausiai spaustuvių (15), tabako ir papirosų fabrikų (7), čia įsikūrė ir du daugiausiai dirbančiųjų turintys degtukų gamintojai. Kauno apskritis garsėjo plytų dirbtuvių gausa (13), taip pat net keturiais stiklo ir vienu, bet didžiausiu Lietuvoje, konservų fabrikėliu. Spirito varyklomis garsėjo Vilkmergės ir Vilkaviškio apskritys.
Jų čia būta po penkias, nors pagal spirito varyklų dydį į pirmą vietą išsiveržtų Panevėžio apskritis. Kretingos apygarda išsiskyrė gintaro dirbtuvėmis, kurių čia būta 3.
Šiauliai kaip ir dabar, taip ir tarpukariu garsėjo saldainiais. Tiesa, 1930 m. šiame mieste produkcija gamino net 7 saldainių fabrikai, Kaune – 5, bet juose dirbo daugiau dirbančiųjų. Atrodo, kad ir Pirmosios Respublikos lietuviai mėgo saldumynus, nes viso Lietuvoje veikė net 38 saldainių gamintojai.
Ne fabrikas, o fabrikėlis
Žodis „fabrikas“ daugeliu atveju to meto Lietuvoje skambėjo kiek pompastiškai, nes retoje įmonėje dirbo daugiau kaip 50 darbininkų. Štai 1931 m. birželio mėn. duomenimis, kuriuos pateikia istorikas G.Vaskela, iš 1049 pramonės įmonių tik 94 turėjo daugiau 50 dirbančiųjų, gi didžioji dalis tesamdė 5-19 darbuotojų. Mažesnės įmonės į statistiką apskritai nebūdavo įtraukiamos.
Dabartinėje Lietuvoje daugiausiai gyventojų darbuojasi didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje. Apdirbamoji pramonė pagal darbuotojų skaičių užima antrą vietą. Dabartinis verslas gerokai stambesnis už veikusį tarpukariu, nors pačių smulkiausių įmonių procentas ir dabar yra pats didžiausias.
Verslų, turinčių per 250 darbuotojų, šiuolaikinėje Lietuvoje yra daugiau kaip 500, smulkių – 1-9 asmenis įdarbinusių įmonėlių - priskaičiuojama apie 80 tūkst. Dar apie 20 tūkst. yra juridinių subjektų, kuriuose darbuojasi nuo 10 iki 249 dirbančiųjų.
Kokie pinigai sukosi
Įdomu būtų palyginti to meto ir šių laikų Lietuvos įmonių apyvartas. Deja, oficialiai priimto kurso, pagal kurį galima būtų perskaičiuoti tarpukario Lietuvos litus į dabartinius eurus nėra.
Lietuvos banko Rinkos operacijų departamento Pinigų politikos operacijų skyriaus viršininkas Sigitas Šiaudinis dar 2012 m. pasiūlė bent jau apytiksliam lito dabartinės vertės įvertinimui taikyti kursą - 1 tarpukario litas lygus 6,8 naujojo lito. Dabar tai sudarytų 1,97 euro.
Naudojant šį perskaičiavimo koeficientą, gautųsi, kad vienos didžiausių įmonių - kooperatyvų sąjungos „Lietūkis“ (kurios eksportas sudarė 15 proc. visos Lietuvos eksporto) 138 mln. litų apyvarta 1938 m. šiandien virstų net 273 milijonais eurų arba kiek mažiau nei 2016 m. uždirbo AB „Kauno grūdai“.
„Uždirbančių per 200 mln. eurų šiandieninėje Lietuvoje suskaičiavome apie 30, - sako S.Žilinskas direktorius, o tokių įmonių kaip UAB „Maxima LT“, AB „Orlen Lietuva“ metinės pajamo gerokai viršija vieną milijardą eurų.
Bankai: lietuviški ir ne tik
Visi be išimties komerciniai ir kooperatiniai bankai, kurių Lietuvoje ketvirtajame dešimtmetyje veikė 6, savo pagrindinius biurus turėjo Kaune. Įdomu, kad tarpukario valdžia rezervuotai žiūrėjo į užsienio bankų norus įkurti savo padalinius Lietuvoje.
Kaip savo knygoje „Lietuvos bankininkystės istorija 1918-1940“ rašė Vladas Terleckas, buvo manoma, kad kol lietuviški bankai silpni, neverta įsileisti stiprių žaidėjų iš užsienio. Tiesa, to meto bankų kapitale būta ir užsienietiško (daugiausia vokiško) kapitalo, bet pats didžiausias „Ūkio bankas“ buvo įsteigtas lietuvių pinigais.
Tarpukariu neišvengta ir bankų bankrotų, tiesa užsidarė tik du bankai. Tarp jų buvo ir pirmasis lietuviškas komercinis bankas – „Lietuvos prekybos ir pramonės bankas“, pradėjęs veiklą dar 1919 m. ir ją nutraukęs apie 1927 m. Verta paminėti, kad atkurtoje Lietuvos respublikoje iš viso turėjome net 14 bankų bankrotų, o didumą bankų sektoriaus dabar sudaro bankinės įstaigos, kurių akcininkai – stambūs Skandinavijos bankai. Beje, dabar Lietuvoje turime 6 bankus ir 8 užsienio bankų filialus.
Bankrotai kartu su lupikautojais
„Pirmojoje Lietuvos Respublikoje mums nepavyko aptikti įmonės, kuri būtų teikusi informaciją apie įmonių mokumą, kaip kad jau buvo daroma vakaruose, - sako S.Žilinskas, - štai Vokietijoje susivienijimas „Creditreform“, kurio misija buvo apsaugoti jo narius nuo kreditų negrąžinimo, teikti jiems informaciją apie partnerius ir išieškoti skolas, susikūrė dar tolimais 1879-aisiais.
Tiesa, kaip rodo statistika, didelio „oficialaus“ įmonių „mirštamumo“ Lietuvoje nebuvo fiksuojama. Nors tai galima paaiškinti ir tuometinių įstatymų, reguliuojančių įmonių bankrotus, netobulumu.
Kaip teigia tarpukario Lietuvos įmonių bankrotus tyrinėjusi Jurgita Spaičienė, to meto statistikos leidiniuose nerasime išgrynintos bankrotų statistikos. Iki 1934 m. bankrotai pateikiami vienoje grafoje su „lupikavimu ir kitais turto nesąžiningumais“, kas atitiko Rusijos imperijos 1903 m. Baudžiamojo statuto XXXIV skyrių.
Tik 1937-1939 m. statistikoje duomenys apie bankrotus pateikiami skiltyje „apgaulingas bankrutavimas ir išnaudojimas“.
J.Spaičienės nuomone, jei vertinsime tik bankroto bylas, 1924 m. tokių būta 34. Beje, tarpukario Lietuvoje dėl bankroto buvo teisiami tik fiziniai asmenys. 1937 m. dėl „apgaulingo bankrutavimo“ nuteista 534, 1938 m. – 337, o 1939 m. – 346 asmenys.
Šiais laikais per metus registruojama apie 2500 bankrutuojančių įmonių (pernai metais 2,8 tūkst.), o tyčinių bankrotų per laikotarpį nuo 1993 ir iki 2018 m. pradžios priskaičiuota 400.
