Vakaris Deksnys. Duokite ramybės ir pinigų!

Taip tikriausiai mano Fabijoniškių, Justiniškių, Žygaičių ir kitų šalies vietovių, kurių pavadinimus galima vardyti dešimtis kartų ilgiau nei balsu skaityti Abraomo palikuonių vardus Pradžios knygoje.

Sostinės miegamųjų rajonų niurzgliams šią savaitę progų pabambėti – labiau negu šiukšlių konteineriuose, kuriuos Vilniaus meras R.Šimašius ir gatvėse pasiklydę atliekų vežėjai žada jau tuoj tuoj sutvarkyti. Čia vyksta tikra katastrofa, nes užsieniečiai sumanė filmuoti serialą apie avariją Černobylyje.

Kodėl kai kuriose gatvėse negalima statyti automobilių, o kai kur kai kada net autobusai nevažiuoja? Kaip nupėdinti iki parduotuvės, poliklinikos ar turgelio, jei tie prakeikti filmuotojai nurodinėja, kur galima eiti, o kur ne?

Šaunuoliai Fabijoniškių senbuviai! Nėra čia ko pasiduoti visokių pasaulio perėjūnų pažadams, kad netrukus viskas bus sutvarkyta ir dar nauja vaikų žaidimų aikštelė įrengta.

Kam čia skaičiuoti, kiek tie užsieniečiai pinigų paliks viešbučiuose, kavinėse, kiek sumokės vietos darbuotojams, o kartu – ir „Sodrai“ bei Valstybinei mokesčių inspekcijai? Juk ne tiesiai į kišenes eurus žeria, tai kaip čia neniurzgėsi?

Imkime pavyzdį iš Savičiaus gatvėje įsikūrusių ir kaip kaime norinčių gyventi „senamiestiečių“, kurie, vietos barams surengus naktinę kaimynų šventę, iškviečia policiją. Tik va tie pareigūnai netikšos pasirodė – pagūžčiojo pečiais ir nei besilinksminančių jaunuolių susėmė, nei kavinių uždarė.

Už gerą vakarėlį šioje gatvėje vien akcizo į biudžetą turėjo subyrėti tiek, kad maža nepasirodys. Bet juk niekas iš vietos gyventojų tų pinigų nemato. Ar tikrai?

Juk nukulniavę pas gydytojus reikalauja, kad šie aplink juos šokinėtų kaip vaidilutės aplink aukurą. O jei medikai pasiskundžia elgetiškomis algomis, tai jiems patariama kreiptis į valdžią – ši tai jau pinigais aptekusi, tiesiog nuo medžių juos skina.

Prieš keletą metų dabartinių valdančiųjų pastangomis buvo sužlugdyta galimybė net ne išgauti, o viso labo išžvalgyti skalūnų dujas, nors neseniai tie patys valstiečiai tokią veiklą palaimino.

Mat už kiekvieną gręžinį byrės eurai, kurių patekusiems į valdžią ir rojų rinkėjams pažadėjusiems veikėjams verkiant reikia.

Veidmainystė? Kas čia tokio, ji juk kaip prigimtinė.

Lietuvoje įprasta protestuoti ne tik dėl kiaulių fermos, esančios už puskilometrio nuo artimiausios sodybos, ar krematoriumo miesto pakraštyje. Aplinkiniams įtartinas bet koks fabrikėlis, nors ir turintis visus leidimus.

Sunku ir įsivaizduoti, koks kiltų triukšmas, jei pavyktų prisivilioti „Tesla“ ar kitą kompaniją mūsų valstybėje statyti baterijų gigafabriką. Arba jei „Apple“, dėl vietos aplinkosaugininkų protestų atsisakiusi planų Airijoje įkurti 750 mln. eurų vertės duomenų centrą, pasirinktų Lietuvą.

Ką jūs, ponai svetimtaučiai! Juk dėl tokių gamyklų tektų iškirsti gal net kokius porą hektarų lietuviškų medžių! Kryžiumi prieš investicijas gultų net ir tie, kurie skubiai pardavė paveldėtus miškus ir šie jau seniai pavirto „Ikea“ baldais.

Nes mano – ką noriu, tą darau. Ir išsvajotus tris hektarus geriau jau pusvelčiui perleisiu saviems agrokoncernams negu už padorią kainą kokiam skandinavui ar vokiečiui. Gautus pinigus pravalgysiu ir tuomet reikalausiu valdžios padorių pensijų, išmokų bei kitokių lengvatų.

Prie valstybės vairo stojusiems žemvaldžiams rinkėjų nuostatos, kad savas ponas baudžiauninko taip neengs kaip svetimas, – tarsi medumi per širdį. Galės politinės archeologijos meistrai, kaip juokaujama feisbuko burbuluose, net Gedimino laiškus išnagrinėti – ar tik jis, kviesdamas svetimšalius amatininkus, gydytojus ir šiaip kitatikius, nepadarė valstybei žalos?

Todėl būkite mieli, užsieniečiai ir jiems parsidavę saviškiai, lauk iš čia su savo filmais, fabrikais ir vakarėliais! Nes mums reikia ramybės ir tylos. Ak, tiesa, pinigų tai palikite – nesam jau tokie išdidūs, paimsime.