Jei gyventume pagal deklaruojamus principus, pirmautume visuose laisvės, konkurencingumo, verslumo, o ir skaidrumo bei atsakingumo indeksuose. Pavyzdžiu mus rodytų tarptautinės institucijos, sėkmingos mūsų reformos būtų aprašytos rimtose knygose. Tačiau taip nėra. Štai nevyriausybinio „Heritage“ fondo skelbiamame laisvės indekse esame 19 vietoje. Ir tai – tik lyginant su kitomis šalimis, o ne su laisvės etalonu.
„Freedom House“ skelbiamas šių metų laisvės indeksas pavadintas „Demokratija – krizėje“. Jis byloja, kad laisvės pasaulyje mažėja jau dvyliktus metus iš eilės. Būdami tokiais laisvės mylėtojais, kokiais skelbiamės, nesunkiai aplenktume daugelį šalių. Tačiau ir mes, kartu su kitomis šalimis, kasmet prarandame po gabalėlį savo laisvės.
Kodėl kasdieniai politikų, o ir ne tik jų, darbai taip stipriai skiriasi nuo laisvai besiliejančių sveikinimų ir laisvės linkėjimų? Ar nėra taip, kad įvairias su laisve susijusias progas švenčiame daugiau iš inercijos, iš tradicijos, o ne dėl to, kad gyvename laisve? Nes kaip gali paaiškinti tokį susidvejinimą, kai vieną dieną kažkoks pareigūnas nuoširdžiai šaukiasi socializmo, o kitą dieną sveikina „bendražygius“ su Sąjūdžiu? Gal tikrai kai kurie politikai laisvės norėjo ne visos, ne iš esmės, o tik nuo Maskvos. Kad po to patys taptų tie vierchai, kad būtų tie, kurie kitiems nurodinėja, ką šie turi daryti ir kaip jie turi gyventi. Kad galėtų leisti arba neleisti, skirti lėšų arba neskirti, suderinti detalų planą arba nesuderinti. Juk būtent dėl to, kad valdžia savo rankose turi per daug kontroliuojamų sprendimų ir kyla korupcija – jos didmena ir mažmena.
Ar nėra taip, kad kai kurie laisvės norėjo ne iš esmės, ne visiems, o tik sau. Čia tik mano verslui nereikia muitų, licencijų ir patikrinimų, o štai konkurento – reikia būtinai. Kiek verslų buvo nugalabyta pasitelkus valdžią, konkurentų iniciatyva – jokios saugumo pažymos neatskleis! Visada būdavo labai keista, kaip verslai gali šauktis tam tikrų reguliavimų, aukštų standartų. O juk šaukdavosi ne sau – tik kitiems.
Gal kai kurie norėjo laisvės be kitos būtinos laisvės dedamosios – atsakomybės. Duokite, duokite, duokite, man, man, man. Gydymą, mokslą, apsaugą – viską aukščiausios kokybės ir viską nemokamai. Pašalpą, pensiją, algą, darbą – ir kas viskas būtų „oru“. Lyg būtų maži vaikai ir nesuprastų, kad gėrybės ant medžio neauga. Į tokių neatsakingųjų šūksnius netrunka atsiliepti politikai. Ir skuba pasiūlyti visa tai – gi ne savo sąskaita. Kitų laisvės sąskaita.
Taip skirtingo dydžio žingsneliais iš visų įmanomų pusių įvairios nelaisvės apraiškos skersai ir išilgai vagoja mūsų jauną valstybę, kuri vis dar apimta euforijos ir nemato, kur link krypsta jos laisvės reikalas. Norite susivokti? Atsiverskite Lietuvos teisės aktų projektų duomenų bazę ir pažiūrėkite, kas siūloma, kas svarstoma. Jei tavyje daug socialisto, tau turėtų patikti.
Komentaro autorė R.Vainienė – ekonomistė.
