Kas nutiktų, jei įvyktų stebuklas ir visi ligoniai Lietuvoje būtų gydomi tokiais vaistais, kokie jiems – patys veiksmingiausi ir tinkamiausi? Jei pinigai pasipiltų iš gausybės rago, ar ligoniai sveiktų greičiau ir gyventų ilgiau?
Deja, Lietuvoje niekas to neanalizuoja. Aišku tik tiek, kad Lietuvoje gyvenimo trukmė – viena trumpiausių Europoje. Ir nuo ilgiausiai gyvenančių ispanų atsiliekame net devyneriais metais.
Dar graudžiau, kad senųjų ir naujųjų europiečių gyvenimo metų žirklės skečiasi - gyvenimo trukmės atotrūkis tarp Lietuvos ir kitų ES šalių vis didėja. Per pastarąjį dešimtmetį tarp lietuvių ir senųjų ES valstybių gyventojų amžiaus žiojėja 7,5 metų tarpas.
Viską tvarkingai į lentynas kraunantys vokiečiai visokius tyrimus ir statistiką ypač mėgsta.
„Jie skaičiuoja tikėtiną gyvenimo trukmę. Paprastai laikomasi nuostatos, kad įtakos jai turi gyvenimo būdas, maistas ir vaistai.
Jei per penkerių metų atkarpą vidutinė gyvenimo trukmė pailgėja pusantrų metų, vadinasi, trečdalį to laiko – apie 6 mėnesius gyvenimą prailgino vaistai“, - sako Inovatyvios farmacijos pramonės asociacijos (IFPA) Vaistų prieinamumo gerinimo komiteto pirmininkas Armindas Varkala.
Tai – tik mažytis įrodymas, kad geri vaistai neišvengiamai turi įtakos žmogaus amžiui. Vadinasi, nors ir ne pirmu smuiku, tačiau gyvenimo orkestre jie tikrai griežia. Pavyzdžiui, JAV statistika liudija, kad nuo 1996-ųjų, kaip atsirado ŽIV/AIDS gydyti skirti vaistai, per pirmuosius metus mirtingumas nuo šios ligos sumažėjo net tris kartus.
Kainų tvora
Kodėl Lietuvoje vaistai brangesni nei Lenkijoje ar Vakarų Europos valstybėse?
Generiniai, - sukurti seniau, turi savitas valstybės dengiamos kainos ir priemokos apskaičiavimo taisykles.
Tačiau naujiems, inovatyviems vaistams jos – kitokios. Ir kainų nustatymo kriterijus yra gana aiškus. Tiesiog surenkami duomenys apie tai, kiek tie naujieji vaistai kainuoja 8-iose referentinėse (panašaus išsivystymo lygmens) valstybėse.
Apskaičiuojamas kainos vidurkis. Ir tik tuomet, jei gamintojai pasiūlo 5 proc. mažesnę kainą nei vidurkis, preparatas gali būti teikiamas svarstyti įvairioms komisijoms. Jos ir sprendžia, atsidurs jis rezerviniame (laukiančių kompensavimo eilės) vaistų sąraše ar ne.
Jei gamintojai nurodo didesnė kainą nei vidurkis, gali laidoti savo planus, - apie preparatą net nebekalbama.
Be to, kelias iš to sąrašo iki ligonio taip pat yra ilgas. Jis tęsiasi dvejus metus, o kai kada – ir ilgiau.
Į krepšelį neįšoka
Šiuo metu rezerviniame sąraše – dešimt sunkioms lėtinėms ligoms gydyti skirtų preparatų, kurių kiekvienam kompensuoti per metus reikia maždaug 3-7 mln. litų. Jei jie visi iš karto atsidurtų kompensuojamųjų vaistų sąraše, iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) krepšelio jiems tektų ištraukti 54-70 mln. litų.
Ir tai tik – rezerve jau esantiems preparatams. Dar 70 inovatyvių vaistų laukia už durų, - svarstomos gamintojų pateiktos paraiškos. Kol kurie nors iš tų preparatų pateks į „rezervą“, nutekės marios laiko.
Pavyzdžiui, iš tų belaukiančių preparatų 10 yra kompensuojami visose kitose ES valstybėse. Tie 10 preparatų – tai dešimt sunkių ligų, pavyzdžiui, Alzheimerio, Parkinsono, reumatoidinio artrito ir kitų. Bet kiekvienam jų kompensuoti papildomai reikėtų dar po 50 mln. litų.
„Ką tad gali pažadėti ligonių kasos, kai keletas vaistų kainodaroje tikrai nusimanančių specialistų palinksta prie rezerve ar už jo esančių vaistų sąrašo ir turi nuspręsti, kuriam iš vaistų suteikti pirmenybę?“ - svarstė A.Varkala.
Nes jau septyneri metai, kaip PSDF krepšelyje vaistams skirta pinigų dalis beveik nesikeičia, ir sukasi apie 4,5-4,7 mlrd. litų. Maždaug tiek planuojama atseikėti ir šiemet.
Anot A.Varkalos, visa blogybė, kad sveikatos sektoriuje neveikia tokia lėšų prognozavimo sistema, kuri egzistuoja, pavyzdžiui, energetikos ar susisiekimo sektoriuose.
„Viena per kitą plūsta žinios apie diskusijas, drieksis ar ne geležinkelio vėžė „Rail Baltica“ iki Vilniaus ir kiek tai kainuos pinigų.
Būti ar ne Visagino atominei elektrinei, taip pat sprendžiama, atlikus ne vieną studiją.
Tačiau sveikatos sistemoje taip nėra. Neskaičiuojama, kiek tiksliai žmonių serga viena ar kita liga. Vertinant PSO duomenis, neprognozuojama, kaip keisis sergamumas ir kokio reikia jai skirtų vaistų biudžeto.
Dabar viskas daroma „gabalais“. Puolama prie vienos ligos, prie kitos, bet neplanuojama. Sveikatos srityje nėra atliktų jokių ekonominių-farmacinių studijų.
Būtų paprasčiau, jei atsirastų objektyvi sergamumo statistika, planavimas ir grįžtamasis ryšys, - kaip perskirstomos sutaupytos lėšos“, - kalbėjo A.Varkala.
BVP dalis vis dar traukiasi
„Viskas būtų neblogai, jei nebūtų „bet“. Bet sveikatai tenkanti bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis nuolat mažėjo“, - sakė IFPA valdybos pirmininkė Jūra Smilgaitė.
2012-aisiais ji siekė 4, pernai – 3,8, šiemet prognozuojama 3,7 proc. Tai reiškia ne ką kita, bet tai, kad vienam žmogui tenkančios per metus išlaidos vaistams nepadidės.
Pastaraisiais metais tai sudaro 60 eurų, ir Lietuvai „garantuoja“ trečią nuo galo vietą iš 28 ES valstybių.
