Lietuvio gyvybė verta tiek, kiek ir sudaužytas automobilis

Jei vis dar naiviai tikite, kad jūsų gyvybė yra neįkainojama – labai klystate, mat iš tiesų nesate toks nenusakomai brangus, kaip tikėjotės. Bet ir jaudintis nėra ko, mat tikroji jūsų gyvybės kaina paaiškėtų tik po mirties.

Daugiau nuotraukų (1)

Indrė Vainalavičiūtė

Nov 24, 2014, 5:15 PM, atnaujinta Jan 20, 2018, 5:46 PM

Kol dėl medikų klaidos patyrę žalos ar net praradę artimuosius žmonės mina teismų slenksčius, draudimo ekspertai sako, kad Lietuvoje veikianti žalos pacientams atlyginimo sistema, palyginti su kaimynių šalių praktika, primena klupčiojantį dinozaurą. 

„Tokios draudimo sumos, kaip dabartinėje privalomojo draudimo tvarkoje nurodyta 50 tūkst. litų, yra juokingos. Kai užsieniečiui papasakojame apie tokias sumas, jis nežino, kaip reaguoti, nes užsienyje tokių draudimo sumų nėra. Net ir 50 tūkst. eurų jiems yra ne itin nedideli pinigai“, – kalbėjo draudimo ekspertas Vytis Ledas ir pridūrė: „Dažnai sakoma, kad problema yra didelės medicinos įstaigų mokamos įmokos ir palyginti nedidelė jų dalis išmokama žalos atlyginimo pavidalu, bet, mano manymu, didžioji problema yra ta, kad realiai nukentėjęs žmogus negauna adekvataus žalos atlyginimo. Dabartinė sistema veikia taip: mokame visiems, bet grašius.“

V.Ledas pateikė pavyzdį apie medikų draudimą: „Mano bičiulis akių chirurgas, kuriam teko stažuotis JAV, pasakojo, kad ten jo profilio specialistas išleidžia draudimui apie penktadalį savo pajamų, nes jei pacientas pareikš pretenziją, tai kainuos brangiai.“

Gyvybės vertė kaip ir automobilio

Anot draudimo eksperto, pačios draudimo sąlygos turėtų būti keičiamos iš esmės, nes  Lietuva smarkiai atsilieka nuo tarptautinių standartų.

„Įsivaizduokime situaciją: žmogų nesėkmingai gydė,  jis mirė, nes laiku nebuvo paskirti vieni ar kitai medikamentai. Dabar  žmogaus gyvybė mūsų šalyje verta vos 50 tūkst. litų – tokia galima maksimali draudimo išmoka. Draudimo suma turėtų būti didinama bent 10–20 kartų, kad būtų įmanoma realiai atlyginti žalą, o ne apgailėtinai.

Draudimo suma turi būti reali. Juk galime nustatyti bet kokio brangaus automobilio vertę, o kiek verta žmogaus gyvybė? Taip išeitų, kad dažno žmogaus gyvybė mūsų šalyje yra pigesnė už prabangų automobilį – tai matyti iš to, kokios yra teisės aktais reglamentuotos draudimo sumos“, – kalbėjo V. Ledas.

Pašnekovas pateikė ir kitą pavyzdį: „Žuvus mamai našlaičiais liko jos su vaikai – 1 ir 7 metų. Esama tokios svarbios civilizuotame pasaulyje sąvokos „bendravimo netekimas“, mat mažasis dar neprisimins mamos, o vyresnysis jau puikiai supras, kad jos neteko. Teismas mažajam priteisė tūkstantį litų žalos, mat jis mamos neatsimins ir dėl to nekentės, o vyresniam vaikui – tik 3000 litų, nors patirta trauma jį lydės visą gyvenimą. Kol yra tokios prieštaringos ir vargu ar logiškos teismų nutartys, tol Lietuvoje žmogus bevertis." 

Anot draudimo specialisto, ydinga ir pati teismų praktika, mat iš teismo sprendimo atsiranda kompensacija šeimos nariui. „Jei teismų nutartys būtų pakankamai teisingos , tuomet ir 500 tūkst. litų suma būtų ne per didelė.“

Kas laukia šeimos po jūsų mirties?

„Lietuvoje vidutiniškai vyras gyvena 65–67 metus. Į pensiją išeinama 65 metų. Tarkime, kad žmogus miršta sulaukęs 47, taigi jis dar 18 metų turėtų būti darbingas. Sakykime, kad jo vidutinės pajamos per metus siekė 50 tūkst. litų, iš kurių savo pragyvenimui jis išleisdavo 20 tūkst., o 30 tūkst. per metus atitekdavo šeimai, tad padauginkime šią sumą iš 18 metų ir žinosime, kad šeima jau prarado 540 tūkst. litų“, – kalbėjo pašnekovas. Tai tik vienas iš parametrų, kuriais būtų apskaičiuojama draudimo išmoka.

Anot V. Ledo., mūsų visuomenėje dažnai pamirštama, kad liūdnos pasekmės ištinka ne tik patį pacientą, bet ir jo artimuosius: „Įsivaizduokite tokį liūdną atvejį, kai dėl medikų klaidos žmogus tapo neįgalus, o jeigu jis prižiūrėjo kitą neįgalųjį, kas tuomet nutinka? Tarkime, savo globotinį nukentėjusysis anksčiau išveždavo į lauką, jam padėdavo buityje, tai juk medikų klaida iš esmės keičia jų abiejų padėtį. Šiuo atveju globotinis irgi gali pateikti ieškinį dėl gyvenimo džiaugsmo praradimo, mat iki tol, kol jam buvo padedama, tuo gyvenimu bent iš dalies jis galėjo džiaugtis."

Nors tokių ieškinių precedentų kol kas Lietuvoje nėra, V. Ledo teigimu, netolimoje ateityje jų tikrai atsiras, o prisiteista žala atitiks įprastą europinę praktiką. 

Sistema galėtų būti paprastesnė

Šiuo metu mūsų šalyje draudikai padengia visas išmokas nuo nulio iki numatytos didžiausios 50 tūkst. litų sumos, tad didžiąją dalį sudaro labai nedidelės išmokos, bet Sveikatos apsaugos ministerija ir draudimo bendrovės turi skirti nemažai išteklių šioms mažoms žaloms administruoti.

„Būtų logiška, kad jei  tokias draudimo išmokas, kaip 500 tūkst., administruotų draudikai, o mažas žalas, tarkime, iki 5 tūkst. litų, susimokėtų pačios ligoninės. Tarkime, jei įvykio žala būtų 50 tūkst., tai draudikas moka 45 tūkst., o ligoninė –5 tūkst. litų“, – situaciją komentavo pašnekovas. Jo nuomone, sistemą būtina paprastinti.

V.Ledo teigimu, dabar kiekviena gydymo įstaiga draudimo paslaugoms organizuoja viešųjų pirkimų konkursą, tad tiek gydymo įstaigos, tiek draudimo kompanijos rengiasi šimtams konkursų.

„Ligoninės finansuojamos iš Valstybinių ligonių kasų, didžiosios ligoninės moka itin dideles draudimo įmokas. Kodėl negalima skelbti vieno viešojo konkurso ir vienu kartu apdrausti visas ligonines. Tai reikštų vieną konkursą, vieną dokumentą ir vieną draudiką, vieną žalų administratorių“, –  kalbėjo V.Ledas.

Žalų vertinimas – vis dar draudikų rankose

Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje žalų nustatymo procedūros yra pavestos pačioms draudimo kompanijoms, nors kitose šalyse šią procedūrą atlieka nešališka draudžiamųjų žalų ekspertų kompanija.

„Paprastai draudikas gauna pranešimą iš ligoninės ir numato pinigų atidėjimą galimam žalos atlyginimui. Problema ta, kad jei  Sveikatos ministerijos komisija išnagrinėjusi skundą nusprendžia, jog nukentėjusiojo ar jo artimųjų pretenzija pagrįsta , paskutinis tą pretenziją vis dėlto nagrinėja būtent pats draudikas ir sprendžia, kiek iš savo kišenės atseikės. O štai užsienyje dokumentus nagrinėja ir padarytos žalos dydį nustato nepriklausoma žalų administravimo institucija“, – sakė pašnekovas. Jo teigimu, draudikas gali įvykį tirti nepakankamai neobjektyviai, nes jo veiklos tikslas – ne maksimalus išmokų skaičius, o pelno siekimas.

Šiuo metu esama visokių elgesio praktikų: vieni laikosi pozicijos „be teismo sprendimo – nė žingsnio, o kaip teismas priteis, tai ir mokėsim“, kiti vyksta prie velionio karsto, bendrauja su artimaisiais, siūlo jiems susitarti dėl tam tikros išmokos be teismo.

„Užsienyje paprastai būna taip: atvyksta draudikai, pareiškia užuojautą artimiesiems. Taip, įvyko klaida, bet juk ne draudikai ją padarė. Tada paprastai pasiūloma sutarti. Žinoma, būna atvejų, kai žmonės nesutinka ir pasitarę su teisininkais sužino, kad vietoj siūlomų 100 tūkst. šiandien, per metus galima šitą sumą patrigubinti“, – kalbėjo pašnekovas.

Pašnekovo teigimu, būna atvejų, kad teisininkai pasiūlo nukentėjusiajam ar jo artimiesiems perleisti reikalavimo teisę ir, sumokėję tam tikrą (dažniausiai menką, palyginti su galima draudimo išmoka) sumą nukentėjusiajam, patys vėliau bylinėjasi dėl kur kas didesnės sumos.

„Esama tokių veikėjų, kurie pačiumpa perleistą  reikalavimo teisę ir, sumokėję žmogui grašius, patys iš draudikų bando prisiteisti milijoną“, – apie draudimo versle pasitaikančias grimasas kalbėjo V.Ledas.

Pacientai žinos, už ką reikalauti kompensacijos

Pokyčių žada siūlomas žalos atlyginimo be kaltės atlyginimo modelis, kuris padėtų normalizuoti santykius tarp pacientų ir gydytojų, o patiems pacientams nereikėtų nuolat vaikščioti po teismus norint apginti savo teises ar išsireikalauti kompensacijas už dėl medikų kaltės patirtą žalą.

Lietuvos gydytojų sąjungos vadovas Liutauras Labanauskas, paklaustas, kaip turėtų veikti pats pacientams žalos atlyginimo be kaltės modelis, sakė: „Pacientai tiksliai žinos, už kokias žalas jie galės gauti kompensacijas. Jeigu pacientas mano, kad žalą patyrė, tuomet gydytojas ir pacientas rengs dokumentus, įrodančius, kad tokios žalos vis dėlto būta, o paskui pacientas galės kreiptis į žalos atlyginimo be kaltės komisiją. Jei bus nuspręsta, kad žalos vis dėlto būta, tuomet pacientas gaus fondo paramą.“

Profesoriaus teigimu, tokia parama galima ne tik finansinė. Atsižvelgiant į konkrečią situaciją, iš šio fondo gali būti dengiamos kitos gydymo, reabilitacijos ar papildomų operacijų išlaidos.

„Žalos atlyginimo be kaltės modelio diegimo atveju pirmas principinis žingsnis ir būtų, kad medicinos įtaigoms, turinčioms sutartis su ligonių kasomis, draudimo mokestį padengtų būtent ligonių kasos“, – apie būsimus pokyčius kalbėjo L.Labanauskas.

Profesoriaus teigimu, Europos valstybėse reta praktika, kai į teismą paduodama ligoninė, o įdiegus naująjį modelį tikimasi, kad dėl lankstesnio žalos kompensavimo mechanizmo sumažės ir pačių ieškinių teismuose.

Ligoninių draudimas – pelninga pinigų kasykla

Pašnekovo teigimu, nuo 2005 metų gydymo įstaigos yra sumokėjusios apie 80 mln. litų draudikams, o išmokos pacientams siekia tik 5 mln.: „Tokia padėtis aiškiai rodo, kad tai puiki pinigų kasykla, mat pačių išmokų ne tiek jau ir daug, nes draudimo kompanijos randa priežasčių, kad įvykis, už kurį nesinori mokėti, taptų nedraudžiamuoju.“

Pašnekovas pripažino, kad dažnai pacientai nesutinka su draudikų pasiūlytomis sumomis ir kreipiasi į teismus. Jei šie nustato, kad žala yra kur kas didesnė, tai draudikas padengia savo įsipareigojimus, o likusią sumą sumoka gydymo įstaiga. „Atsiradus šiam modeliui,  sumaišties turėtų nelikti, o atsirastų lanksti sistema. Svarbu ir tai, kad bus žinomos žalos, už kurias bus mokamos kompensacijos“, – įsitikinęs L.Labanauskas.

Kiek sumokam, tiek ir gaunam?

Paklaustas, kaip vertina tai, kad Lietuvoje žmogaus gyvybė įvertinta panašiai kaip apgadintas prabangus automobilis, pašnekovas atsakė: „Iš tiesų ne brangaus automobilio apgadinimas, o pigus sudaužymas. Šiandien valstybė pagal savo galimybes ar finansinę būklę taip įvertina tokią nelaimę, bet mūsų ir paslaugų įkainis yra daug žemesnis už ES vidurkį, jau nekalbu apie šalis, kuriose paslaugų kainos yra dešimt kartų didesnės.“

Anot jo, didelės kompensacijos mokamos pacientams ar jų artimiesiems, pavyzdžiui, Danijoje. Iš tiesų, kokio dydžio kompensacijas reikia mokėti, šalys sprendžia pačios ir pačios nustato tvarką, kaip tai turėtų vykti. Svarbu paminėti, kad visose šalyse skiriasi du dalykai –  įplaukos į patį fondą ir žalų sąrašas.

Nors principai išlieka tie patys,vis dėlto kiekviena valstybė skirtingai kompensuoja žalą, skirtingai ją vertina.

L.Labanausko teigimu,  kompensacijos netekties atveju atspindi realią valstybės ekonominę situaciją: „Lietuvai, kol dar nesame baisiai brangūs patys sau, būtų paranku įsivesti kuo lankstesnes sistemas."

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.