Užsimojo Lietuvoje įvesti pieno kainų diktatūrą

Susipyko su sveiku protu ar nebežino, ko griebtis prieš rinkimus? Toks klausimas kilo net ir tarpusavyje ne visada sutariantiems pieno rinkos dalyviams, išgirdusiems apie naujus Darbo partijos siūlymus.

Minimalios pieno supirkimo kainos smulkiesiems ūkininkams gali tapti akmenimi ant kaklo, nes niekas iš jų nenorės pirkti.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Minimalios pieno supirkimo kainos smulkiesiems ūkininkams gali tapti akmenimi ant kaklo, nes niekas iš jų nenorės pirkti.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Vakaris Deksnys („Lietuvos rytas“)

Mar 22, 2016, 5:46 AM, atnaujinta Jun 1, 2017, 12:32 AM

Darbo partija, delegavusi žemės ūkio ministrę Virginiją Baltraitienę, mėgina įvesti tvarką pieno sektoriuje. Tiktai tokią, kuri su laisvosios rinkos dėsniais neturi nieko bendro.

Vakar „darbiečiai“ įregistravo įstatymo pataisą, kuria siekiama nustatinėti minimalias pieno supirkimo kainas.

„Pieno perdirbėjai turi visas galimybes piktnaudžiauti. Darbo partija siūlo laikinai, iki 2017 metų sausio 1 dienos, kol pieno sektorius stabilizuosis, nustatyti minimalias žalio pieno supirkimo kainas.

Taip užtikrintume, kad nebūtų piktnaudžiaujama jų sąskaita“, – aiškino įstatymo projekto rengėjas – Seimo Darbo partijos frakcijos narys Jonas Kondrotas.

Pirktų kitose šalyse

„Jeigu čia būtų Baltarusija, tokia iniciatyva gal niekam neužkliūtų, bet Lietuvoje... Gal tuomet ne tik žaliavos, bet ir pieno produktų kainas pradės reguliuoti? Sūrio, sviesto, varškės?“ – stebėjosi Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis.

Pataisų rengėjai tvirtino siekiantys padėti smulkiesiems ūkininkams.

Anot lydimojo rašto, šiuo metu smulkieji pieno gamintojai vidutiniškai gauna 14,7 cento už litrą pieno, kiti – apie 16 centų.

Siūloma nustatyti, kad pieno perdirbėjai gamintojams turėtų mokėti ne mažiau kaip 16,5 euro centų už litrą žalio pieno (arba 165 eurus už toną).

„Jei Lietuvoje įsigaliotų tokia tvarka, perdirbėjai galbūt išvis nebepirktų pieno iš smulkiųjų ūkininkų, nes tai nepadengtų jų sąnaudų. Geriau važiuoti į Latviją ar Estiją, ten rinkos niekas neketina reguliuoti“, – aiškino E.Simonis.

Lietuva kiekvienais metais ir taip daugiau importuoja žalio pieno nei jo išveža. Pavyzdžiui, 2013 metais įsivežta 403 tūkst. tonų, o išvežta tik 90, 2014-aisiais – atitinkamai 426 ir 120 tūkst. tonų.

Tik pernai dėl Rusijos embargo skirtumas kiek sumenko – importuota 336 tūkst., o eksportuota 104 tūkst. tonų.

Negana to, tokie „darbiečių“ planai sutapo su Lenkijos pieno sektoriaus įmonių deklaruojamais ketinimais kaip įmanoma labiau įsitvirtinti mūsų šalies rinkoje.

Keisčiausia, kad tokia įstatymo pataisa suvienijo toli gražu ne visuomet sutariančius perdirbėjus ir pieno gamintojus.

„Viskas būtų gal ir gerai, bet iš kur ta riba – 16,5 cento už kilogramą? Kai kuriems gamintojams ir tai jau yra gerokai žemiau už savikainą.

Antra, kas bus, jei kainos rinkoje ims kilti? Ar ir toliau kurį laiką ūkininkams bus mokama tiek, kiek nustatyta įstatyme?“ – klausė kooperatyvo „Pieno puta“ vadovė Jūratė Dovydėnienė.

Pasak jos, kai kuriais atvejais yra ir objektyvių priežasčių, kodėl perdirbėjai vieniems ūkininkams moka daugiau, o kitiems – mažiau.

Abejoja ir dėl įstatymo

Nemažai abejonių rinkos dalyviams kelia ir V.Baltraitienės vadovaujamos ministerijos parengtas bei Seimo priimtas Ūkio subjektų, perkančių ir parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas.

Kai kurie perdirbėjai jau skaičiuoja įvairių institucijų paskirtas baudas ne tik už tai, kad pieno iš ūkininkų nupirko ne tiek, kiek įsipareigojo. Blogai, jei jo nupirkta ir daugiau.

Supirkėjai ūkininkų prašo rašyti paaiškinimus, kodėl nesilaikoma sutartyje numatytų sąlygų. Tačiau žemdirbiai dažnai tiesiog numoja ranka – nėra laiko.

„Šiuo įstatymu buvo siekiama reguliuoti visą pieno tiekimo grandinę – nuo gamintojo iki vartotojo. Prekybininkai iš jo iškrito jau anksčiau, todėl įstatymas tikrai nėra tobulas.

Yra nuostatų, kurios neveikia arba veikia neefektyviai. Vieni siūlo jas panaikinti, mes – tobulinti. Bet reikia dar smarkiai padirbėti“, – pripažino J.Dovydėnienė, vadovaujanti ir Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijai.

Vadžias atiduotų agentūrai

Pagal „darbiečių“ vakar pasiūlytas pataisas prižiūrėti, kad perdirbėjai mokėtų valstybės nustatytas kainas ūkininkams, turėtų Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra (LŽŪMPRRA).

„Tai – tiesiog atvira landa korupcijai. Panorės – patvirtins kainas, nepanorės – ne“, – aiškino „Pieno centro“ direktorius E.Simonis.

LŽŪMPRRA – ta pati viešoji įstaiga, kuri nepasiturintiesiems nupirko miltų už dvigubai didesnę kainą, nei ji siekė rinkoje. Taip pat brangiau pirko kruopas, makaronus ir kitus produktus.

Dėl to agentūrai vadovavusi Aldona Miliuvienė sausio pabaigoje pasitraukė iš pareigų.

O praėjusių metų rugsėjį 3 mėnesiams nuo pareigų nušalintas LŽŪMPRRA vyriausiasis patarėjas Žilvinas Putramentas įstaigos interneto svetainėje vėl puikuojasi kaip antras žmogus po laikinai generalinio direktoriaus pareigas einančio Artūro Bagotyriaus.

Ž.Putramentas ir buvusi agentūros direktorė Rasita Kraujelytė-Noreikienė pernai buvo sulaikyti kartu su šiuos tarnautojus papirkusia dviejų įmonių savininke K.K.

Įtariama, kad jie verslininkei sudarė išskirtines sąlygas laimėti agentūros viešųjų pirkimų konkursus, kurių bendra vertė – maždaug 128 tūkst. eurų. Už tai verslininkė atsilygindavo apie 10 tūkst. eurų vertės dovanų kuponais. Įsigiję už juos prekių tarnautojai vėliau jas grąžindavo ir atsiimdavo grynuosius pinigus.

Per praėjusius Seimo rinkimus Ž.Putramentas partijos rinkimų sąraše po reitingavimo iš 130 vietos buvo užkopęs net į 27-ąją, tačiau į parlamentą nepakliuvo.

Į teisėsaugos akiratį šis asmuo pateko dar 2012 metais.

Jis buvo sulaikytas, kai pareigūnai pradėjo aiškintis, kaip iš Nacionalinės kredito unijos buvo iššvaistyta apie 7 mln. eurų vertės turto.

Ž.Putramentas buvo šios unijos tarybos narys. Pradėjus tyrimą jis du mėnesius praleido už grotų.

Sumokėtų vartotojai

Dominykas Šumskis

Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas

„Dėl mažų pieno supirkimo kainų ūkininkai tikrai atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Tačiau noras padėti jiems nustatant minimalias supirkimo kainas nesiremia ekonominiais argumentais.

Pirma, projekto rengėjai nutyli, kad už padidintas lietuviško pieno kainas sumokėtų ne kas kitas, o vartotojai.

Jei išaugtų lietuviško pieno kainos, galima prognozuoti, kad daugiau pieno tiesiog būtų supirkinėjama iš kaimyninių šalių. Taip savo ūkininkams ne tik nepadėtume, bet apskritai išstumtume iš verslo.

Tačiau ir patys ūkininkai turėtų susimąstyti, ar verta užsiimti nepelninga veikla, nes nuostolių kompensavimas mokesčių mokėtojų pinigais niekaip neišspręs ilgalaikių problemų.“

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.