Gediminas Žiemelis mokesčius moka Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Pagrindinis VP grupės akcininkas Nerijus Numavičius, pernai mokesčius mokėjęs ir Lietuvoje, ir Jungtinėje Karalystėje, kur dabar gyvena, deklaruodamas šių metų pajamas jau bus tiktai Jungtinės Karalystės mokesčių mokėtojas.
Tas pats N.Numavičius jau yra įtrauktas ir į turtingiausių Estijos žmonių penketuką. Negana to, prieš kelerius metus dalį verslo į Estiją perkėlė ir įmonės „Hanner“ savininkas Arvydas Avulis.
– Kas skatina Lietuvos verslininkus mokesčius mokėti svetur, o ne gimtinėje? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo R.Bilkštytės.
– Tai lemia dvi priežastys – saugumas ir mažesnė gyventojų pajamų mokesčio (GPM), skaičiuojamo nuo pasyviųjų pajamų (dividendų, akcijų prieaugio, palūkanų), našta.
Dažniausiai fiziniai asmenys renkasi valstybes su jiems palankesne teisine baze rengdamiesi pelningai parduoti didelį akcijų paketą. Lietuvoje visos gautos pajamos būtų apmokestintos 15 proc. mokesčiu.
Tuo metu persikėlus į šalį, kurioje taikomi kitokie įstatymai, jos gali būti visai neapmokestintos arba reikėtų mokėti fiksuotą, sutartą su mokesčių administratoriumi sumą, kuri gali būti reikšmingai mažesnė nei priskaičiuotas lietuviškas GPM.
Kalbant apie G.Žiemelį ar N.Numavičių, jų verslo pajamos ir pelnas uždirbamas jau ne tik Lietuvoje. Tad jie turi visišką moralinę teisę pasirinkti, kur ir kiek mokėti asmeninių mokesčių.
O jų įmonės, veikiančios mūsų šalyje, visus mokesčius ir toliau mokės Lietuvoje.
Tad politikų svarstymai didinti pasyviųjų pajamų apmokestinimą yra labai netoliaregiški.
Tokie pakeitimai labiausiai paveiktų smulkiųjų ir vidutinių pelningai dirbančių įmonių savininkus. Jie dar ir negalėtų pasinaudoti rezidavimo vietos pakeitimo lengvata, nes yra fiziškai labiau susiję su savo verslu Lietuvoje.
Tačiau reikėtų atskirti įmonių ir fizinių asmenų rezidavimą kitose šalyse.
Ne naujiena, kad geriausiai mokesčius planuoja, prisitaiko ir įgyvendina visas reikiamas sąlygas stambusis verslas.
Todėl būtų galima vienos ar dviejų rankų pirštais suskaičiuoti tuos Lietuvos mokesčių mokėtojus, kurie realiai gali pasinaudoti mokesčių lengvatomis keisdami rezidavimo vietą.
– Bet kuo naudingi kitoms valstybėms fiziniai asmenys, jei jiems netgi suteikiamos mokesčių lengvatos?
– Mokesčių rezidentas yra nevietinis gyventojas, norintis šio statuso tam tikram laikui, bet ketinantis galbūt ilgainiui grįžti į savo gimtąją šalį.
N.Numavičiaus atveju tai yra Jungtinė Karalystė. Tačiau taip pat yra ir Maltoje, ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose.
Mokesčių nuostatos šalyse skiriasi, bet principai tokie pat.
Šalys, kviečiančios užsienio mokesčių rezidentus, priima tam tikras lengvatines mokesčių sąlygas apmokestindamos gyventojų pajamas.
Tarkim, Jungtinėje Karalystėje, jei esi nuolatinis šalies gyventojas, pajamų mokestis yra labai didelis. Tačiau jei atvyksti iš užsienio ir gauni pajamų (dažniausiai – pasyviųjų) iš kitų šalių, tuomet moki fiksuotą sumą.
Toks žmogus privalo atitikti gana aukštus reikalavimus – turėti ar nuomotis būstą, naudotis vietos teisininkų, konsultantų, nekilnojamojo turto specialistų paslaugomis.
Mokesčių rezidentai sukuria daug darbo vietų, nors ir netiesiogiai. Tad šaliai jie naudingi.
Tokios valstybės turi tikslą ne kelti mokesčius, kai šaliai trūksta pajamų. Joms rūpi ne apkrauti savo nuolatinius mokesčių mokėtojus, o rasti, kas dar galėtų papildomai sumokėti mokesčių šaliai.
Todėl ir ieškoma užsienio mokesčių rezidentų, kurie, nestatydami fabrikų ir neteršdami gamtos, prisideda prie šalies pajamų.
– Tačiau kodėl apie tai niekas nesusimąsto Lietuvoje?
– Lietuvos mokesčių įstatymuose tokių iniciatyvų nėra. Galima sakyti, kad Lietuva neatranda tokių galimybių.
Man labai keista – vos tik pradedi kalbėti apie galimas mokestines lengvatas, daug kas tai supranta kaip kažkokias landas, kaip grėsmę, kad Lietuva praras mokesčius.
Mūsų įstatymuose nėra jokių privalumų, kad Lietuva, kaip mokesčių mokėjimo vieta, būtų patrauklesnė nei kitos šalys.
Kai kurios šalys turi mokesčių įstatymus, kuriuose numatytos nuostatos, skatinančios pritraukti užsienio rezidentus, steigti įmones ar per tą šalį vykdyti tarptautinį verslą.
Lietuvoje investicijos skatinamos žodžiais. Taikomi individualūs investicijų pritraukimo instrumentai, tarkim, „Barclays“ atveju.
Tačiau nėra mokesčių lengvatų, nuostatų, kad užsienio šalių mokesčių mokėtojai – korporacijos – norėtų vykdyti tarptautinį verslą būtent per Lietuvą.
Taip pat nėra jokių mokestinių lengvatų ir fiziniams asmenims – užsienio šalių mokesčių mokėtojams, kad jie norėtų tapti Lietuvos mokesčių rezidentais.
Tuo pasižymi, tarkime, Airija ir Estija, taip pat Kipras, Olandija. Šios šalys siekia pritraukti užsienio rezidentų į savo šalis.
