„Turintys sklypus sodų bendrijų teritorijose, net ir nebūdami bendrijos nariais moka sodų bendrijos nustatytą mokestį dažniausiai nesigilindami, kodėl jis būtent toks, o ne kitoks“, – sakė „Ecovis ProventusLaw“ advokatas Kęstutis Kvainauskas.
Štai vilnietis Aleksandras Karulaitis, gyvenantis sodininkų bendrijos teritorijoje ir nesinaudojantis jokia bendra sodininkų infrastruktūra, atsisakė mokėti sodininkų bendrijos „Paežerys-1“, kurios nariu jis nėra, užkrautus mokesčius.
Bendriją jis apskundė teismui.
Tašką sprendžiant ginčą ką tik padėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Iš dalies jis pakeitė savo ankstesnę praktiką ir pripažino, kad sodininkų bendrijų susirinkimuose nuspręstų rinkti mokesčiai turi būti aiškūs ir pagrįsti, o surinkti pinigai turi būti naudojami ne šiaip sodininkų reikmėms, o tai infrastruktūrai išlaikyti, kuria naudojasi mokesčiu mokantis asmuo.
Bandantys bylinėtis su sodininkų bendrijomis iki šiol bylas dažniausiai pralaimėdavo, kadangi teismuose buvo formuojama praktika, kad visi, net ir sodininkų teritorijoje naujai pastatytų individualių namų savininkai, niekada nebuvę sodininkais, privalo prisidėti prie bendrų sodininkų infrastruktūros objektų (vandentiekio, kelių, tvorų ir kitų) išlaikymo.
Ginčijosi porą metų
„Kodėl aš turiu mokėti sodininkų bendrijai, jeigu mano sklypas yra Vilniaus mieste ir jau seniai performuotas į namų valdą? Aš nesinaudoju jokia bendra sodininkų bendrijos infrastruktūra, turiu savo vandentiekį, dujas, į savo sklypą įvažiuoju iš Vilniaus miestui priklausančios Avietyno gatvės, kurios sodininkai neprižiūri“, – apie vykusių teisminių ginčų, kurie trijose teismų instancijose užtruko beveik porą metų, pradžią pasakoja A. Karulaitis.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas A.Karulaičio byloje pažymėjo, kad sklypo savininkui skiriant prievolę mokėti už naudojimąsi bendrąja infrastruktūra turi būti nurodyta kuriam iš bendrojo naudojimo objektų ir kokiai priežiūrai skirtos išlaidos. Teismas pažymėjo, kad surinkti pinigai turi būti naudojami ne šiaip sodininkų reikmėms, o tos infrastuktūros, kuria naudojasi mokesčiu mokantis asmuo išlaikymui.
Bendrijai pristigo argumentų
Tuo metu „Paežerys-1“ prašomi priteisti mokesčiai nebuvo konkretizuoti kaip infrastruktūros ir jos priežiūros, mokesčių diferenciacija ir mokesčių turinys buvo neaiškus.
Galų gale sodininkų bendrija nenurodė kurios infrastruktūros bendrosios nuosavybės dalyviu yra A. Karulaitis. Būtent dėl to teismai atmetė sodininkų ieškinį A.Karulaičiui dėl neva egzistuojančios skolos ir tai reiškia, kad tais pačiais argumentais panašiose bylose ateityje galės remtis ir kiti asmenys.
Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje naujausiu teisminiu precedentu tapusioje byloje ir neatleido sodininkų bendrijos teritorijoje esančių žemės sklypų savininkų nuo prievolės prisidėti prie sodininkų turimos infrastruktūros išlaikymo, tačiau pasisakė, kad sodininkų bendrija A. Karulaičio nepagrįstai nesiteikė informuoti apie priimamus sprendimus dėl mokesčių dydžio už naudojimąsi bendrojo naudojimo objektais, nepateikė jokių sąskaitų, o po to tiesiog nutarė kreiptis į teismą.
Advokatas K. Kvainauskas sako, ši byla dalinai keičia iki šiol suformuotą teismų praktiką. Anksčiau teismų praktika buvo visiškai nepalanki su sodininkų bendrijomis besibylinėjantiems asmenims, kurie pralaimėdavo sodininkų bendrijoms beveik visas bylas. Sodininkų bendrijos prisiteisdavo iš jų visus savo pačių nustatytus mokesčius.
„Teismuose buvo formuojama praktika, kad visi, net ir sodininkų teritorijoje naujai pastatytų individualių namų savininkai, niekada nebuvę sodininkais, privalo prisidėti prie bendrų sodininkų infrastruktūros objektų išlaikymo.
Tarkime, jeigu sodų teritorijoje yra vandentiekis, bendrojo naudojimo kelias, tiltas, bendra elektros tiekimo sistema ir pan., žmogus, net ir nebūdamas sodininku privalo prisidėti prie jų išlaikymo“, – teigia teisme A.Karulaitį atstovavęs K.Kvainauskas.
Planai – sovietmečio palikimas
Bylą teisme laimėjęs ir karingai nusiteikęs A.Karulaitis nemano, kad jam palankus teismo sprendimas yra iki galo teisingas.
„Manau, kad įsigaliojus naujam sodininkų bendrijų įstatymui atėjo laikas keisti ir akivaizdžiai pasenusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.
Sodininkų bendrijos teritorijos ribas nustatantys planai yra 25 ir daugiau metų senumo, daryti dar prie sovietų valdžios ir šiandien jais jau nebegalima remtis. Planai yra netikslūs ir neatitinka jokių šiuolaikiniams teritorijų planavimo dokumentams keliamų reikalavimų“, – teigia. A Karulaitis.
