Keturiolika metų ir devyni mėnesiai. Lygiai tiek išdirbo didžiausias Ukrainoje privatus bankas, kuris taip ir vadinamas – „Privatbank“. Pavadinimas kol kas lieka ankstesnis, tačiau savo statusą kredito įstaiga pakeitė. Naktį iš sekmadienio į pirmadienį, gruodžio 19 dieną, Ukrainos valdžia nusprendė „Privatbanką“ nacionalizuoti.
„Privatbank“ šiai dienai – tai 21proc. Ukrainos bankinės sistemos turto, 36 proc. fizinių asmenų indėlių, 51 proc. išduotų plastikinių kortelių, 61 proc. bankomatų. Jeigu visa tai sustos, bus paliesti šimtų tūkstančių, jei ne milijonų Ukrainos piliečių interesai.
Gruodžio 18 dieną 11 valandą vakaro Ukrainos nacionalinio saugumo taryba specialiame posėdyje, kuriame dalyvavo svarbiausių ministerijų vadovai, nusprendė nacionalizuoti „Privatbanką“.
Pirmadienio rytą sužinota, kad parai sustabdomi mokėjimai tarp banko klientų juridinių asmenų. Praktiškai iškart po to, kai buvo įkurtas 1992 metais, bankas, nepaisant, kad jis buvo privatus (o gal būtent dėl to) glaudžiai įsikomponavo į Ukrainos valstybinių finansų sistemą. „Privat“ tapo vienu iš pirmaujančių dalyvių kliringinėse schemose su NVS šalių valiutomis. Jis gavo įgaliotojo asmens statusą aptarnauti valstybines įstaigas ir kompanijas. Per banką pradėjo eiti dideli biudžeto pinigai. Pirmasis banko pirmininkas Sergejus Tigipko labai greitai buvo „paaukštintas“ – tapo vicepremjeru Pavlo Lazarenkos vyriausybėje.
Banko savininkų konsoliduojamas pelnas ir patronuojamųjų bendrovių intensyvus kūrimas pagrindiniuose Ukrainos miestuose pavertė „Privatbanką“ daugiašakės kontroliujančiosios bendrovės surinkimo aikštele. 2000-ųjų viduryje „Privatbanko“ savininkai surentė pramoninę imperiją, pagal dydį nusileidžiančią nebent ankstesniojo „Donbaso šeimininko“ Rinato Achmetovo valdoms.
„Privato“ šeimininkai – Igoris Kolomoiskis ir Gennadijus Bogoliubovas, savo verslą pradėję Dnepropetrovske nuo kompiuterių pardavimo, – kurį laiką visaip stengėsi vengti „didžiosios politikos“. Bent jau viešai. Situacija pasikeitė po „euromaidano“. I.Kolomoiskis ir jo partneriai reiškėsi kaip vieni iš pagrindinių „orumo revoliucijos“ rėmėjų. Priežastis paprasta – paskutiniaisiais Viktoro Janukovyčiaus valdymo metais prezidento aplinka visą laiką galando dantį ir taikėsi nugvelbti geriausius I.Kolomoiskio aktyvus. Ir „Privatas“ atsakė.
Reuters/Scanpix nuotr.
Vėliau, kada prorusiški mitingai apėmė pietryčių Ukrainos miestus, I.Kolomoiskis ėmėsi politikos jau pats. Jis pradėjo vadovauti pafrontėje esančios Dnepropetrovsko srities administracijai ir be gailesčio sutriuškino mieste veikusią opoziciją. Gennadijus Korbanas, jaunesnysis „Privato“ šeimininko partneris, kompanijų perėmimo savo žinion ir jėgos operacijų specialistas, suvaidino svarbų vaidmenį organizuodamas Ukrainos sukarintus darinius, kurie ant savo pečių nešė visą naštą per pirmuosius ginkluoto konflikto Donbase mėnesius.
Beje, idilija V.Janukovyčių nugalėjusių grupuočių santykiuoe truko neilgai (gal jos ir visai nebuvo). Kai tik buvo išspręsta naujos valdžios išgyvenimo problema, vorai stiklainyje tuojau pat susikibo. Ir šioje kovoje „Privatas“ pralaimėjo.
I.Kolomoiskio atstovus pradėjo stumti iš svarbiausių nacionalinės ekonomikos aukštumų. Išslydo iš rankų „Ukrnaftos“ (didžiosios dalies pačios Ukrainos išgaunamos naftos) kontrolė, prarasta „Ukrtransnafta“ (Rusijos „Transneft“ analogas,valstybinė kompanija, tačiau ją valdė „Privato“ žmonės). Pats I.Kolomoiskis paliko Dnepropetrovsko srities gubernatoriaus postą. Jo globotinis Igoris Palica prarado Odesos srities gubernatoriaus pareigas, jį pakeitė Michailas Saakašvilis. G.Korbanas buvo demonstratyviai areštuotas ir praleido tardymo izoliatoriuje kelias savaites.
Tada ir pasigirdo pirmosios kalbos apie dideles „Privatbanko“ problemas ir artėjantį jo nacionalizavimą.
Bankas iš tikrųjų turi problemų. Kaip didžiausias Ukrainos bankas jis ir nukentėjo labiau už kitus dėl nacionalinės ekonomikos žlugimo. Mažmeninis banko verslas, išsipūtęs per vartojamųjų paskolų dalinimo ir hipotekinio kreditavimo bumą, susidūrė su dideliais sunkumais, kada gyventojų pajamos katastrofiškai sumažėjo.
Banko klientai – didelės kompanijos taip pat nukentėjo pramoninės gamybos smarkaus sumažėjimo, blogos konjunktūros pasaulio rinkose ir konflikto Donbase sąlygomis. Prie to dar reikia pridėti „valstybinių“ klientų (įstaigų ir valstybinių kompanijų) išėjimą kaip vieną iš valdžios karo su I.Kolomoiskiu pasekmių.
Rezultatas – didesnė kaip 5 mlrd. dolerių skylė balanse, kaip pirmadienį, gruodžio 19 dieną, pareiškė Ukrainos CB pirmininkė Valerija Gontareva. Vyriausybė ją užkiš, išleisdama specialiosios paskolos obligacijų. 100 proc. banko akcinio kapitalo pereina į vyriausybės rankas. Bet kas vyksta banko viduje, neaišku iki šiol. Kokį kiekį „užtaisų“ ir uždelsto veikimo bombų paliko buvę šeimininkai – nežinoma. V.Gontareva jau pareiškė, kad 97 proc. „Privatbanko“ paskolų portfelio susiję su jo dabar jau buvusiais akcininkais. Kas bus su banku toliau? Oficiali įvykių versija – „Privat“ per didelis, keliantis per daug problemų, kad galėtų išlikti privatus. Tokia TVF pozicija, jis reikalauja nacionalizuoti banką, kad galėtų suteikti eilinę paskolą.
Vadovaujantis šia logika, banką nacionalizavus jis turi būti sanuojamas, o po to privatizuojamas. Pirkėjas turi būti stambus Vakarų bankas. Tai visiškai atitinka vyraujančią tendenciją – sisteminiu požiūriu svarbūs Rytų Europos šalių bankai prarado nepriklausomybę, ir juos nupirko užsienio investuotojai.Tokia situacijos vystymosi trajektorija „Europos kelio“ šalininkų požiūriu reikš sėkmingą Ukrainos ėjimą link civilizuotų verslo vystymo standartų ir aktyvaus šalies ekonomikos stiprinimo.
Bet yra ir kita versija. Pagal ją, Petro Porošenka pasigavo ligos virusą, savo laiku pakandusį V.Janukovyčių, – jis nekovoja su neribotos oligarchinės valdžios sistema, bet užsimojo tapti pagrindiniu šalies oligarchu. Ir „Privatbanko“ antpuolis pradėtas, aišku, suderinus su TVF ir apskritai su Vakarais, tačiau galutinis tikslas – anaiptol ne reformos.
Tikrasis uždavinys – sutriuškinti „Kolomoiskio grupuotę“, pakertant jos ekonomines ir politines pozicijas. Išmušti iš patekusio į „caro“ nemalonę oligarcho rankų poveikio (šantažo pavidalu) darymo įrankį, sužlugdant svarbų banką. O paskui pažiūrėsim. Iki „Privatbanko“ privatizavimo dar toli, o kol kas pagrindiniam šalies bankui vadovaus P.Porošenkos paskirti žmonės. Būtent taip susidariusią padėtį vertina pats I.Kolomoiskis, kuris banko nacionalizavimą pavadino paprasčiausiu užgrobimu.
Beje, panašu, kad I.Kolomoiskis apie patirtus nuostolius daugiau kalba, negu jų iš tikrųjų patiria. Jei V.Gontareva teisi, kalbėdama apie susijusių su „Privatbanku“ struktūrų kreditavimo mastus, tai išeina, kad banke turėtus pinigus I.Kolomoiskis jau išplukdė, ir valstybė gauna tik prekės ženklą ir vienus nuostolius (kaip vaizdžiai padėtį apibūdino kitas rusų portalas – „lenta.ru“ – ponas Kolomoiskis privatizavo pelną, o valstybė nacionalizavo nuostolius. – Red.).
Čia reikia pasakyti porą žodžių apie tai, kas ta „Privat“ grupė“ (kurią dabar, beje, reikia vadinti kažkaip kitaip). Visa esmė, kad I.Kolomoiskis, skirtingai nei, tarkime, Rinatas Achmetovas, taip ir nesukūrė darnios savo verslo valdymo sistemos, kurią būtų galima analizuoti „iš išorės“. Įvairiausių bendrovių aglomeracija veikia greičiau kaip neafišuojama įvairiausių partnerysčių sistema. Nuosavybės struktūra labai neskaidri. Viso verslo mastu ir toliau didelį vaidmenį vaidina schemos, susijusios su faktine dalies valstybės funkcijų „privatizacija“ ir atitinkamos rentos (čia: pajamų iš kapitalo ir kitokio turto. – Red.) gavimu.
Apibendrinant I.Kolomoiskio verslą galima apibūdinti kaip „chrestomatinį-oligarchinį“ ir tipišką stambiajam Ukrainos verslui. Galbūt, iš pažiūros jis ir nelabai patrauklus, bet gana atsparus politinės rizikos veiksniams. Jis toks, kad pateikti viešąjį akcijų siūlymą Londono biržoje būtų sunku, bet jis išlieka pelningas savo šeimininkams praktiškai bet kokiomis aplinkybėmis, nebent tik susidarytų visiškas „force majeure“ (čia: nepaprastos aplinkybės, kurių negalima nei numatyti, nei išvengti. – Red.)
Tai štai, grįžtant prie „Privat“ grupės“. Pagal pobūdį visa tai labiau panašu į didelį šeimos verslą, negu į korporaciją. Bankas, labiausiai pažeidžiamas ir į akis krentantis turtas, iš „kontūro“ iškrito. Bet „šeima“, ryšiai ir partnerystės liko. Ir panašu, kad įdomiausi dalykai dar tik prasideda. Juk „mafia“ (ital. – „šeima“) nemirtinga.
Na, o kalbant apie P.Porošenką, tai jis, padaręs, galbūt, svarbiausią žingsnį per savo prezidentavimą, turi neblogų šansų atsidurti 2011 metų pavyzdžio V.Janukovyčiaus padėtyje – Julija Tymošenko jau sėdi kalėjime, tačiau priešų jėgos šalies viduje tik padidėjo, baigia savo straipsnį M.Kozyrevas portale „forbes.ru“.
Parengė Leonas Grybauskas