Daugelis arčiau Baltarusijos gyvenančių lietuvių dar pamena keliones į kaimyninę šalį. Paprastai ten buvo traukiama apsipirkti. Į pasienio miestelius – Skydelę, Sapackinę, Pariečius, Grožą, Oziorus, Gardiną. Baltarusiai taip pat nenusileisdavo: lietuviai veždavosi į namus ūkio reikmenis, drabužius, o baltarusiai – mėsą, pieną.
Maršrutas Druskininkai-Gardinas net turėjo neoficialų pavadinimą – „Gyvybės kelias“. Šį kelią baltarusiai mums ir vėl atvėrė.
Atsilygino
Kelionei, kuri gali trukti iki 5 dienų, į Baltarusiją viza nereikalinga. Pasakojama, kad tokią dovaną pernai rudenį lietuviams įteikė pats Aliaksandras Lukašenka. Kaip atlygį už Europos Sąjungos suremontuotą pasienio punktą. Šiam tikslui yra numatytas specialus maršrutas, pavadintas Augustavo kanalu.
Kiekvieną šeštadienį link Raigardo pasienio iš Vilniaus ir Kauno pajuda sausakimši turistiniai autobusai. Atradusios naują maršrutą kelionių agentūros nesnaudė. Jos iškart pasiūlė keletą variantų savaitgaliui – nuo 10 eurų už vienos dienos kelionę iki 49-79 už kelionę su viena nakvyne.
Turistų tikslai – skirtingi
5 valanda ryto. Nuo Lietuvos sostinėje esančių Spaudos rūmų per miegantį miestą pajuda autobusas, vežantis įvairaus amžiaus, įvairiomis kalbomis kalbančius vilniečius. Vienus traukia noras savo akimis Gardiną pamatyti, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvasią pajusti, kiti neslepia, kad jų tikslas labai žemiškas – apsipirkti.
Autobuse pakvimpa kava, kai kas nieko nelaukęs traukia nedidelį buteliuką stipresnio gėrimo.
Už vienos dienos kelionę turizmo agentūrai sumokėjome 19 eurų. Dar po 10 eurų surenkama už įvažiavimą ir turistinių objektų lankymą. Tie, kas nusiteikę sočiai papietauti, dar turi skirti 5,20 euro.
Autobusas rieda iki Alytaus, ten paprastai suguža dar būrelis bendrakeleivių. O tuomet jau pro Druskininkus – iki Raigardo pasienio punkto.
Gidė Audronė išdėsto praktiškas instrukcijas: Baltarusijoje galima apsipirkti už 300 eurų. Į Lietuvą leidžiama įsivežti tik penkias pakuotes vaistų, 1 litrą stipraus alkoholio arba kiek daugiau vyno ar alaus. Vienas žmogus į Lietuvą iš Baltarusijos gali vežtis tik du pakelius cigarečių.
Tokios prekių iš Baltarusijos į Lietuvą gabenimo taisyklės, o kaip žmonės jų laikysis – jų pačių reikalas.
Dvelkia sovietmečiu
Didžiausia gaišatis laukia pasienyje. Jau ne pirmąjį kartą į Baltarusiją traukiantys bendrakeleiviai tvirtino, kad gali tekti ir dvi, ir tris valandas pasienyje sugaišti. Mums pavyko: labai kruopšti baltarusių pasieniečių patikra tetruko apie valandą.
Įveikę dar 40 kilometrų pasiekiame miškuose pasislėpusį Nemuno vagojamą Gardiną.
Tik įkėlus koją į miestą sovietmečio reliktai rėžte rėžia akį: tankai, kariai ir pats Leninas ant pjedestalų, meilę tėvynei bandantys įkvėpti plakatai. Gatvėse – seni, aptriušę blokiniai pastatai, kur tik vienas kitas langas jau pakeistas modernesniu. Bet visa tai niekis. Svarbiausia, kokia turtinga ir Lietuvai artima istorija slepiasi tarp aptriušusių pastatų ir paminklų.
Yra ką pamatyti
Šių kelionių ypatumas – privaloma turistinė programa. Kelionių organizatoriai įsipareigoję pirmiausia aplankyti miesto įžymybes, o tik paskui leisti turistams siaubti parduotuves.
Tiesa, tokios praktikos laikosi tik viena kita agentūra, likusiems kelionių organizatoriams ir turistams tokie nurodymai – nė motais. Kol vieni lanko įsimintinus objektus, kiti randa kuo užsiimti. Iš Kauno atvykusiame autobuse būrelis jaunuolių jau per pietus buvo gerokai įkaitę – juk šalia toks pigus alkoholis.
Trokštantiems akis paganyti ir išgirsti tai neatsiejamą nuo Lietuvos Gardino istoriją, čia tikrai yra ką veikti.
Neįtikėtino grožio cerkvė, šimtmečių istoriją slepianti nors ir apleista, bet didinga Choralinė sinagoga, įspūdinga nedidelė, ikonomis išpuošta cerkvė, kurios pusę nuplukdė šlaite vingiuojantis Nemunas. Šalia upės rikiuojasi veikiantys ir nebe vienuolynai, puikuojasi garsioji Vytauto laikų, vėliau – Stepono Batoro pilis.
Miesto centre puikuojasi reto grožio Jėzuitų katedra su veikiančia vaistine, muziejumi ir šalia besiglaudžiančiu... kalėjimu. Katedros medinis interjeras – tikras meno kūrinys, o vargonai – vieni seniausių Europoje.
O pačioje miesto širdyje – senoji Vilniaus (dabar – Sovetskoje gatvė). Namai restauruoti, spalvingai nudažyti. Jei jos gale nesipuikuotų Leninas, būtų galima užsimiršti ir pamanyti, kad atsidūrei Vilniaus senamiestyje.
Restoranas – tik lietuviams
Savaitgalį miestas ištuštėjęs: šalčio kaustomose gatvėse praeivių negausu. Tik kur buvę, kur nebuvę, vis išnirdavo būreliai lietuvių.
Vilniaus gatvėje (nekyla noras jos vadinti Sovetskoje) šalčio nebijantys prekeiviai pardavinėja pliušinius žaisliukus, medines lėkštes ir visokius niekučius.
Istoriniame pusrūsyje įsikūręs restoranas „Karčma“– būtent ta vieta, kur papietauti renkasi lietuvių grupės. Jei šeštadienį pasitaiko nors kelios grupės, restoranas kitų lankytojų neįleidžia. Siūlomi tradiciški 5,20 euro kainuojantys pietūs – barščių sriuba, žuvies, kiaulienos kepsnys arba nacionaliniai „draniki“, kitaip bulviniai blynai, ir kompotas. Sustirę miesto svečiai nevengia patuštinti restorano baro.
Tiesa, restorane dirbantys vaikinai paslaugumu ir vikrumu netrykšta. Neišgirsite pas mus įprasto klausimo: „Ar skanu, gal dar ko nors pageidautumėte?“. Gidė prisiminė, kai į vieną parduotuvę atvedė būrį turistų ir džiaugsmingai pranešė: „Atvedžiau jums būrį pirkėjų“, pardavėjos tai nenudžiugino. „O kas man iš to?“– tarstelėjo.
Vaistų kainos pribloškia
Vilniaus gatvėje atvykėlius labiausiai viliojo ten įsikūrusios vaistinės. Tereikia ten užsukti, kad suvoktum, jog Baltarusijoje protu nesuvokiamos mažos kainos.
Praėjusiais metais nuo rublio kurso nubraukus keturis nulius, dabar skaičiuoti Baltarusijos pinigą daug lengviau. Anksčiau buvusieji garsieji „zaičikai“ dabar nugula pas kolekcininkus. Lietuviams telieka sumą padalyti iš dviejų ir gauti apytikrę pirkinio kainą eurais.
Mažų vaistų kainų priblokšti lietuviai šlavė viską – validolį, valerijoną, citramoną, analginą, aspiriną, vaistus nuo slogos, lašus akims, antibiotikus. Galima įsigyti ir receptinių vaistų, tik grįžtant pasienyje gali tekti parodyti receptus.
14 kartų pigiau
Lyginti Lietuvos ir Baltarusijos vaistinėse parduodamų vaistų kainas sunku: paprastų vitaminų su skoniu 10 tablečių pakuotė kainuoja 0,21 euro (Lietuvoje – apie du), vitamino C dražė 0,80 euro (Lietuvoje -3,50 euro). Nosies purškalas „Nazarin“ su eukaliptu 1,02 euro (Lietuvoje – 4-5 eurai), vaistai nuo alergijos „Loratadin“ 10 tablečių – 0,26 euro (Lietuvoje – apie 3,5 euro, arba 14 kartų daugiau).
Bendrakeleivis Antanas už vaistus nuo slogos ir kosulio, akių lašus sumokėjo 20 rublių. „Lietuvoje jie man būtų kainavę apie kur kas daugiau. Ir žinote, šie vaistai daug veiksmingesni, negu tie, kuriuos perku Lietuvoje“, – aiškino.
Pagyvenusių vilniečių pora į Baltarusiją važiuoja jau ne pirmą kartą. Vaistų perka ne tik sau, bet ir giminaičiams. „Čia taip pigu“, – neslėpė nuostabos Kazimieras. Ir vis provokavo kaimynus pasikalbėti apie tai, „kaip gerai Lukašenka tvarkosi.“
100 gramų naminukės
Agentūros „Kelionių laikas“ organizuota išvyka į parką, įrengtą už miesto stūksančiame miške, – tai tarsi dar viena kelionė į praeitį. Ten telpa viskas: ir karinė technika, ir žeminės, ir seną baltarusiška troba.
Bet didžiausia šio parko vertybė – jos įkūrėjas istorikas Kirilas. Ugnelė, su kuria jis pasakoja apie kiekvieną objektą, papildydamas savo paties surinktais liudijimais, prikausto dėmesį. Apie baltarusių partizanus, apie prie Gardino vykusius mūšius, apie karo metu užgimusias meilės istorijas.
Tiems, kam įdomu susipažinti su Antrojo pasaulinio karo karine technika, su partizanų buitimi ir būtimi, čia tikrai verta apsilankyti. Kirilas nepamiršta palyginti abiejų šalių karo metų patirties, juk ji tokia panaši.
Nuo šalčio pastirusių lankytojų laukia karštas partizaniškas siurprizas – 100 gramų naminukės, o užkanda – taukine aptepta duona ir raugintas agurkas. Naminukę leidžiama gaminti netoliese esančiame pramogų komplekse, kuriam priklauso ir restoranas, ir žirgynas, ir slidinėjimo trasos.
Vodka – 1 euras
Vis dėlto prekybos centras – daugelio keliautojų labiausiai trokštamas tikslas. Jau autobuse kyla ginčas, kiek ten laiko bus galima praleisti – pusvalandį ar kelias valandas. Kompromisas – pusantros.
Lietuviškam „Akropoliui“ prilygstančiame šiuolaikiniame „OldCity“ prekybos centre šeštadienio pavakarę žmonų negausu. Nors pirkėjai viliojami 50-70 proc. nuolaidomis, prie kasų – vos trys ar keturi žmonės.
Nors Gardinas yra didesnis už Kauną, mieste veikia per 20 didelių gamyklų, vidutinis atlyginimas – vos 200 eurų. Tokie pinigai vietiniams neleidžia prisikrauti pilnų krepšių. Tik lietuviai nuklojo prekėmis prekystalius prie kasų. Savaitgaliais jie čia svarbiausi ir itin laukiami pirkėjai.
Lietuviai šlavė viską: saldainius, įvairiais priedais paskanintą chalvą, tradicinius baltarusiškus šokoladus „Alionka“, skalbimo priemones, o daugiausia – stipriuosius gėrimus. Lyginant su Lietuva, ir vietos, užsienio gamintojų alkoholis Baltarusijoje – daugiau kaip perpus pigesnis.
„Net gėda pirkti vodką už vieną eurą“, – vartydamas degtinės butelį, pokštavo bendrakeleivis.
Butelis garsiojo baltarusiško „Bulbaš“ kainavo du eurus, vietos trauktinės – iki dviejų, armėniškas konjakas – 2,5 euro.
Nors mėsos ir pienų produktų iš Baltarusijos į Lietuvą įvežti draudžiama, ne vieno pintinėje sugulė rinkės dešros, varškė, jogurtas. Pirkėjai iš Lietuvos stebėjosi makaronų, duonos gaminių kainomis.
Prekybos centre kiek garsesnių prekės ženklų išvysti neteko. Bet čia puikuojasi Lietuvoje gan populiarus Baltarusijos trikotažas, tekstilės gaminiai. Daugelį viliojo garsaus Turkijos drabužių tinklo „Waikiki“ siūlomos nuolaidos. Už kelnes, marškinius, megztinukus galima sumokėti 7-10 eurų, už striukes – 20-25 eurus, už vaikiškus drabužius – 5-10 eurų.
Neapsieita be puotos
Kelionė atgalios daugeliui tapo tikru išbandymu: ir tiems, kurie nusprendė dar iki Lietuvos pasienio suvartoti dalį maisto ir alkoholio, ir tiems, kurie turėjo su tuo taikstytis.
Įveikti 40 kilometrų ruožą iki pasienio užtrunka pernelyg mažai, kad keliese įveiktų butelį stipraus alkoholio ar kelis litrus alaus. Tačiau kai kuriems bendrakeleiviams tai pavyko. Skubėjo, nes į Lietuvą galima įsivežti ribotą kiekį, o pasienyje laukė dar pigesnį alkoholį siūlanti „Duty free“ parduotuvė.
Veiksmas joje priminė tikrą antpuolį. Vėl buvo perkama viskas, ko tik buvo galima rasti: cigaretės, alkoholis, kvepalai.
Sėkmingai įveikę pasienį, neužkliuvę muitininkams, bendrakeleiviai atsikvėpė: „Pagaliau namie“. Buvo vėl atsukinėjami buteliai, pilstomas gėrimas, siūloma kaimynams. Mano skaičiavimais, netoliese sėdėjusios dvi poros bendrai įveikė 1,5 litro stipraus alkoholio, o papildomai – ir alaus.
Vilnių pasiekėme apie 23 valandą. Kaimynų ketvertukas jau sunkiai pakilo iš savo vietų.
Pavasarį kelionių organizatoriai žada naują maršrutą. Baltarusiai labai rimtai ruošiasi šiltam metų laikui, tvarko Augustavo kanalo apylinkes ir tikisi dar daugiau turistų. Jiems žadama nauja pramoga – kelionė laivu Nemuno vandenimis.
Bevizė zona
Turistas bevizėje zonoje gali išbūti iki 5 parų;
Teritorijai, kurioje veikia bevizis režimas, priklauso Gardinas, taip pat Gardino rajono Gožos, Koptiovo, Odelsko, Podlabno ir Sapockino teritorijos;
Pareigūnai įspėja: tie, kurie išvažiuos už leistinos bevizės teritorijos ribų, arba vengs per nustatytą laiką išvykti iš Baltarusijos, gali būti patraukti administracinėn atsakomybėn;
Individualios kelionės į bevizę teritoriją irgi derinamos per kelionių agentūras.
1 dienos kelionės į Baltarusiją kaina (eurais):
kelialapis – 15-19;
turistiniai objektai ir įvažiavimo mokestis – 10;
pietūs – 5,20.
