Mokinių tėvai leidžia dešimtines eurų tam, kas nebūtina Kaina. Be pusšimčio eurų už pratybų sąsiuvinius tėvams mokyklose geriau nesirodyti

„Kodėl šalyje, kurioje nemokamas mokslas, mes turime leisti pinigus pratyboms, kurios naudojamos mokykloje?“ – piktinasi tėvai.

Švietimo ir mokslo ministerija tvirtina, kad pratybos neprivalomos, tad už jas valstybė nemoka. Bet tokie sąsiuviniai palengvina mokytojų darbą, paįvairina užduotis, tad jų leidybos verslas klesti.

Vilnietis Jokūbas – vienas iš tų, kurie patyrė, kad rugsėjį ištuštėja tėvų kišenės. „Antraklasiams pratybų komplektas metams kainuoja 28 eurus. Čia dar tik gėlytės.

Mokytoja užsiminė, kad vėliau reikės ir kompiuterinių EMA pratybų, kurių kaina – 9 eurai.

Taip ir purtome pinigines. O kur dar anglų kalbos vadovėlis ir pratybos „Family and Friends“ už 18 eurų? Oi, sako mokytojos, čia dar ir trečios klasės pradžiai jos pravers. O kad nepasirodytų per mažai, dar uogelė ant torto – 2 eurai už tikybos pratybas“, – vardijo tėvas, dar auginantis ir pirmaklasę.

Pirmokams visas komplektas pratybų atsiėjo beveik 50 eurų. Be viso to, per mėnesį tenka sumokėti 1,99 euro už elektroninį dienyną.

„Tad visos klasės tėvai turi išleisti daugiau kaip tūkstantį eurų. Realiai man išleisti dvi mokinukes kainuoja daugiau nei 100 eurų vien pratyboms.

Gerai, mes tai dar galime sau leisti, bet ne visi juk uždirba tiek, kad tai netaptų itin sunkia našta“, – svarstė Jokūbas.

Kito vilniečio, kurio vaikai jau baigia mokyklą, patirtis buvo kitokia: prieš kokius 4–5 metus taip įgriso tos rinkliavos, kad klasėje tėvai nusprendė nupirkti vieną pratybų komplektą, padaryti kopijas ir išdalyti vaikams.

Dar vienoje klasėje prieš porą metų mokytoja paprašė pratybų sąsiuviniuose viską rašyti pieštuku, kad paskui būtų galima nutrinti ir atiduoti mažiau pasiturinčių tėvų vaikams.

„Jeigu visos pratybos per metus kainuoja 50 eurų, o Lietuvoje yra 320 tūkst. moksleivių, iš viso susidaro 16 mln. eurų.

Kodėl turi mokėti tėvai šalyje, kurioje mokslas nemokamas?“ – piktinosi vilnietis Jokūbas.

Panevėžietė Virgita irgi suskaičiavo dalines išlaidas už pagalbines mokymo priemones. Dalines, mat tai – dar ne pabaiga.

„Pratybos trečiokui sūnui atsiėjo 45 eurus. Tiesa, mokytoja pinigus rinko dar birželį, tai finansinė našta pasiskirstė. Bet dar teks apie 15 eurų mokėti už tikybos ir anglų kalbos pratybas.

Vyresnėliui dar tik išlaidų pradžia: jau daviau 10 eurų, žinau, kad reikės dar 12, bet dar laukia daug pratybų, atlasų, uždavinynų pirkimas“, – vardijo moteris.

Jai pritarė vilnietis Žygimantas, už antroko sūnaus pratybas sumokėjęs 40 eurų.

Po kelerių metų į mokyklą pradės eiti dar du jo vaikai, tad jau dabar aišku, kad išlaidos išaugsiančios triskart.

Viešojoje erdvėje apstu pasipiktinimų, kad už pratybas teko pakloti net ir po 80 eurų.

Pratybos kartais praverčia, bet puikiai galima išsiversti ir be jų. Taip sakė Kauno mokyklos-darželio „Šviesa“ direktorė Evelina Stankevičienė.

„Svarbiausia, kaip jas panaudosi. Mes naudojame elektroninius vadovėlius, o jų elektroninėje aplinkoje yra daug užduočių, kurios padeda mokytojui susikurti savą mokymo stilių“, – kalbėjo direktorė.

Taip pat E.Stankevičienė pabrėžė, kad jos vadovaujamos mokyklos mokytojai patys kuria užduotis.

„Vaikai, patys užsirašydami užduotis į sąsiuvinį, jau mokosi. Žinoma, yra temų, kurių mokantis padėtų papildoma pagalba, kurią suteikia pratybos.

Tačiau mes tikrai nesilaikome nuostatos, kad jų sąsiuvinius būtina pirkti ir kad tai turi daryti visi. Jeigu vis dėlto nutariame, kad norėtume, pasitariame su tėvais, ar tikrai jų reikia“, – kalbėjo E.Stankevičienė.

Kas parenka, kurios pratybos vis dėlto galėtų būti naudingos mokiniams? „Mokykloje yra mokytojų metodinė grupė, ji ir tyrinėja rinką, taip pat pratybų. Juolab kad jų turinys dažnai dubliuojamas“, – sakė direktorė.

Lietuvos tėvų forumo (LTF) pirmininkas Audrius Murauskas mano, kad pratybos papildo ugdymo procesą, kita vertus, be jų galima ir išsiversti.

„Išradingesniems mokytojams tai – paruoštukas, į kurį žvilgtelėję ne visada ir naudoja. Geriausiems specialistams apskritai jų nereikia, kiekviena diena jiems unikali, jie suranda įvairių sprendimų internete, gamtoje.

Pratybos yra sukramtyta priemonė, o tai nei blogai, nei gerai“, – kalbėjo 13 metų švietimo reikalais besidomintis A.Murauskas.

Yra ir dar viena mokytojų grupė, ypač mažesnėse vietovėse, kur tėvai sunkiai išgali sumokėti už mokymosi priemones, todėl mokytojai neretai priversti daryti pratybų kopijas.

„Taip prieinama prie plagijavimo. Tai neteisingas sprendimas, bet jis nulemtas tam tikrų veiksnių, kai žmonės nemato kitos išeities“, – kalbėjo LTF vadovas.

Rinkoje apstu įvairių pratybų sąsiuvinių, juos leidžia dažna leidykla. Skiriasi ir jų kokybė. Dalis mokytojų yra linkę dirbti su tomis, prie kurių yra įpratę, tad nepasižvalgo, kokių naujovių yra rinkoje.

O kad daugiau leidyklų imasi leisti pratybas, anot A.Murausko, tik pranašumas. Mat esant konkurencijai gerėja kokybė.

Vis dėlto LTF vadovas įsitikinęs, kad finansavimas turėtų būti kitoks.

„Kodėl pratybos yra už valstybinio aprūpinimo ribų? Vadovėliais vaikus aprūpina valstybė, o pratybos, anot valstybės, yra neprivalomos, tačiau realiai būtinos, mokytojoms patogios“, – svarstė A.Murauskas.

Pasak jo, būtų išmintinga, jeigu valstybė skirtų lėšų mokyklinėms pagalbinėms priemonėms. O mokykla pati nuspręstų, ar už jas įsigytų pratybų, mokomųjų kompiuterinių programų, ar skirtų išvykoms į gamtą.

„Svarbu, kad valstybė, garantuodama nemokamą mokymą, prisidėtų ir prie pagalbinių priemonių įsigijimo. Šios lėšos galėtų būti skirstomos kaip mokinių krepšelis“, – sakė Lietuvos tėvų forumo vadovas.

ŠMM Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja

„Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) ne kartą yra priminusi, kad pratybos nėra būtinos. Ar naudoti jas, nusprendžia pati mokykla ar mokytojas.Manome, kad, užuot inertiškai pasirinkusios pratybas, kurias dažnai mokiniai pildo mechaniškai, mokyklos gali pasinaudoti kitokiais, inovatyvesniais, mokymo būdais ir priemonėmis.

Leidyklos kasmet leidžia naujus vadovėlius, pratybų sąsiuvinius, bet mokyklos vadovas ir mokytojai turi labai atsakingai spręsti, kokių ir kiek mokymo priemonių reikia būtent tais metais.

Už pratybų turinį, kokybę atsakingi autoriai ir leidyklos, kurios su pratybų sąsiuvinių autoriais pasirašo sutartis. Švietimo ir mokslo ministerija nevertina pratybų sąsiuvinių kokybės, tikrai nederina kainų.Kadangi šios priemonės nėra privalomos, priimant sprendimus dėl jų įsigijimo ir naudojimo būtina tartis su mokinių tėvais, ypač tais atvejais, kai jas įsigyti planuojama už tėvų lėšas.“

„Kokios pratybos bus naudojamos klasėje – renkasi klasių mokytojos, derindamos su naudojamais vadovėliais ir kitomis priemonėmis, išlaikydamos ugdymo tęstinumą ir, žinoma, tariasi su tėvais, kadangi pratybų tikrai daug, pačių įvairiausių“, – sakė Molėtų pradinės mokyklos direktorė Regina Pumputienė.  

 Ano jos, bendrai mokykla nesprendžia, kokias pratybas ir kiek jų pirkti vienam vaikui, nes tai individualu ir tik klasės mokytoja geriausiai žino, kokių pratybų jų klasei reikia. 

„Tik aš visada prašau mokytojų, kad atsižvelgtų ne tik į darbo patogumą, vaikų galimybes turėti įvairių užduočių, bet ir į tėvų finansines galimybes. Tikrai ne visų klasių mokytojos perka visą pratybų paketą. Galiu paminėti, kad visą komplektą dažniausiai užsako tos klasės, kur naudojami integruoti „Vaivorykštės“ vadovėliai, paprastai mokytojos perka vaikams pratybas tiesiai iš leidyklos ir tai yra pigiau negu knygynuose: 1 klasei – 31,5 Eur, 2 klasei – 35,1 Eur, 3 klasei – 36,27 Eur. – visiems mokslo metams“, – vardijo direktorė. 

Kitos mokytojos naudoja įvairius vadovėlius ir pratybas, taip pat elektronines pratybas EMA. Vienos mokytojos renkasi tik pirmas pratybų dalis, po to daugiau vaikai rašo sąsiuviniuose, ypač mokydamiesi gimtosios kalbos.

„Pasaulio pažinimui daugelis pamėgo ir renkasi elektronines pratybas, matematikai – įprastas pratybas, yra ir tokių variantų, kai keletas vaikų (tėvų) nori, kad jų vaikams užsakytų papildomus sąsiuvinius ar daugiau dalykų el. pratybas. 

Bet kokiu atveju kiekvienos klasės ir pratybų skaičius, ir kainos labai skiriasi nuo 25 iki 43 eurų, bent viena klasė užsisakė pratybų vienam vaikui už 50 eurų (įskaitant ir popierines,  el. pratybas ir testų sąsiuvinius), tai visiems mokslo metams“, – sakė R.Pumputienė. 

 Pasak jos, pratybų sąsiuviniai palengvina mokytojų darbą, taupo mokinių laiką (jiems nereikia nurašinėti užduočių), tėvai aiškiai mato, kaip pavyko vaikui atlikti užduotis. 

„Puikiai padeda pirmokams mokantis rašyti, jungti raides – vien su paprastais sąsiuviniais vargu ar išsiverstume, bet mes mokykloje susitarėme, kad mokosi mokinys, mokytojas jam padeda mokytis, o visa kita yra tik priemonės mokantis ir jos gali būti labai įvairios, svarbu, kad motyvuotų ir tiktų tos klasės ar individualių poreikių turintiems mokiniams. 

Tiesą sakant, mokykloje yra mokytojų, kurios puikiai dirba su minimaliu pratybų kiekiu, ypač nuo trečios klasės, kai vaikai jau išmokę rašyti, daugiau rašto darbų atlieka sąsiuviniuose – taip daugiau erdvės vaikų vaizduotei ir mintims, bet, mokantis teksto struktūros, teksto analizės, kai reikia daug žymėti skirtingomis spalvomis, pasibraukti, pratybos pagelbsti, nes kitu atveju reiktų kopijuoti atskirus vadovėlio lapus, kad vaikai galėtų braukyti, žymėti ir pan. 

Juk vadovėliai brangūs, jais naudojasi vaikai ne vienerius metus, tad juose žymėti ar spalvotai braukti negali. Čia irgi gelbsti pratybos, o jų pasirinkimas tikrai didelis, kainos, žinoma, taip pat didelės – svarbu nepasimesti ir kad nebūtų pratybų daug – o jose neatliktos užduotys ir spragos ugdyme“, – aiškino R.Pumputienė.

Leidyklos „Šviesa“ viešųjų ryšių vadovė

„Kalbant apie pratybų sąsiuvinių kainą, didžiausią jos dalį lemia tai, kad rengiant pratybas dirba didelė komanda žmonių – leidinių vadovai, autoriai, metodininkai, redaktoriai, dailininkai ir pagalbinis personalas.

Popierius ir spausdinimas nėra svarbiausia dalis, tačiau sukurtos užduotys yra autorinis darbas, kaip ir bet kuri knyga. Svarbiausias yra turinys, todėl tiek rinkoje siūlomų popierinių, tiek elektroninių pratybų kaina yra panaši. Lietuviškų pratybų kainos, palyginti su užsienyje išleistų anglų kalbai ir kitoms užsienio kalboms skirtų leidinių, yra gerokai mažesnės.“