Arbatpinigių sąvoka Anglijoje atsirado dar XVI amžiuje. Būtent tuo laiku anglai ėmė vieni pas kitus rinktis išgerti arbatos, o jei likdavo nakvoti, šeimininkų tarnams palikdavo pinigų.
Arbatpinigių fenomenas seniai kelia nuoširdų ekonomistų susidomėjimą: juk primokėti už paslaugą, kai to neprivalome, lyg ir prieštarauja mūsų interesams, rašo bbc.com.
Pasivys, kad grąžintų
Jei tenka keliauti, tikriausiai atkreipėte dėmesį, kad kiekviename krašte gyvuoja savos arbatpinigių taisyklės.
Pavyzdžiui, JAV padavėjui arbatpinigiais priimta palikti 15-25 proc. nuo sąskaitos, Brazilijoje – 10 proc., Švedijoje – 5-10 procentų.
Arbatpinigių kultūra Rytuose pastebimai skiriasi nuo įsigalėjusios Vakaruose. Ypač išskirtinė situacija Japonijoje. Bendrai priimta manyti, kad čia arbatpinigių nepaliekama. Jei išeidami ant stalo paliksite pinigų, labai tikėtina, kad padavėjas jus vysis norėdamas įduoti „pamirštus“ pinigus.
Po kelionių – dosnesni
„Tyrimai rodo, kad tų šalių piliečiai, kurie ekstraversijos skalėje gauna didesnius įvertinimus, palieka didesnius arbatpinigius“, – aiškino Kornelio universiteto (JAV) profesorius Michaelas Lynnas, kurio viena tyrimo sričių – arbatpinigiai.
Tačiau, profesoriaus nuomone, specifiniai nacionalinio charakterio bruožai – ne vienintelė priežastis, kodėl kai kuriose valstybėse priimta materialiai atsidėkoti už darbą.
Svarų vaidmenį čia vaidina socialinės normos, atlyginimų skirtumai ir tradicija papildomai sumokėti už aptarnavimą. Be to, sistemai, kaip veikia arbatpinigiai, įtakos gali turėti ir kitų kultūrų praktika.
Tarkime, 2016 m. darytas tyrimas parodė, kad iš kelionių po JAV grįžę turistai arbatpinigiams palikdavo kur kas didesnes sumas.
„Papildomo piniginio atsilyginimo praktika be abejo susijusi su ekonomika, tačiau jos esmė vis dėlto glūdi socialinėse normose“, – mano Pensilvanijos universiteto (JAV) tarptautinių santykių profesorius bei minėto tyrimo autorius Edwardas Mansfieldas.
M.Lynno nuomone, esama visiškai aiškių priežasčių, kodėl paliekame arbatpinigių. Tai gali būti mėginimas motyvuoti personalą geriau jus aptarnauti kitąsyk, noras atsidėkoti už gerą darbą, o gal taip siekiate sulaukti pagyrų iš aplinkinių. Tačiau, kaip parodė M.Lynno tyrimas, svarbiausias šiuo atveju būna noras nelaužyti nusistovėjusių taisyklių ir išvengti pasmerkimo.
Iš priežasčių, dėl kurių paliekame arbatpinigių, galima nusakyti, kada ir už kokias paslaugas esame pasirengę papildomai primokėti.
Tarkime, tie, kuriems arbatpinigiai – jų socialinio statuso patvirtinimas, dažniausiai atsidėkoja už paslaugas, už kurias arbatpinigių neįprasta palikti. Pavyzdžiui, už automobilių mechaniko ar veterinaro darbą.
Tie, kuriems svarbiausias motyvas – noras atsidėkoti personalui, arbatpinigių palieka visų profesijų atstovams, o ypač tų, kurie arbatpinigių gauna nedažnai.
O štai tie žmonės, kurie arbatpinigių palieka iš pareigos, tą daro tik seniai reglamentuotose situacijose, tarkime, už automobilio pastatymą.
Rizikuoja likti be grašio
Būna, kad restoranai sąskaitoje nurodo rekomenduojamą arbatpinigiais palikti sumą. Ji gali siekti ir 20 procentų. Pasiūlymas palikti daugiau arbatpinigių nei visuotinai priimta dažnai atstumia klientus, todėl jie gali apskritai nepalikti nė grašio.
Vis dėlto tie, kurie arbatpinigių palieka, neretai atseikėja daugiau nei rekomenduoja sąskaita.
Dukart daugiau nei virėjai
Tačiau ar galima tokią praktiką laikyti teisinga, tikslinga ir apkritai sąžininga? Anot profesoriaus M.Lynno, viskas priklauso nuo požiūrio.
Uždraudus arbatpinigius neabejotinai išloštų valstybė, nes šie pinigai – grynieji, kurių negalima nei kontroliuoti, nei apmokestinti. Tačiau paslaugų sferos darbuotojams tai – papildomos lėšos pragyventi.
„Niujorko (JAV) restoranuose padavėjai per valandą uždirba apie 30 JAV dolerių. O tiesiogiai su klientais nedirbantys virėjai gauna dukart mažiau“, – skaičiavo M.Lynnas.
Galima svarstyti, kad arbatpinigiai padavėjų atlyginimą padaro nepateisinimai didelį. Tačiau padėtį vertinant iš restorano pozicijos, piniginis lankytojų atsidėkojimas leidžia taupyti darbuotojų algų sąskaita ir dėlto į meniu įrašyti mažesnes kainas.
Kita vertus, įstaigos savininkai nežino, kiek arbatpinigių paliekama, todėl negali jų paskirstyti likusiam personalui.
Tyrimas atskleidė dar vieną įdomų niuansą: tie restoranai, į kurių sąskaitas įtraukiami ir arbatpinigiai, internetiniame reitinge klientų vertinti prasčiau. Tiesa, prabangių restoranų klientų tai neatbaidydavo.
„Esmė ta, kad brangiuose restoranuose, net ir tuose, kuriuose arbatpinigiai nenumatyti, besąlygiškai tikimasi kokybiško aptarnavimo. Be to, elitiniai restoranai paprastai būna nedideli, juose padavėjai aptarnauja mažiau lankytojų, o vadovybei lengviau prižiūrėti, kad jie savo darbą atliktų sąžiningai“, – aiškino M.Lynnas.
Vis dėlto kai kurios maitinimo įstaigos stengiasi išgyvendinti arbatpinigių tradiciją. Viena tokių – Niujorke veikiantis restoranų tinklas „Union Square Hospitality Group“.
Tokį jų sprendimą lėmė siekis padidinti personalo atlyginimus nepriklausomai nuo to, kiek klientų aptarnaus padavėjas, o tuo pačiu sukurti aiškesnes sąlygas, kaip įmanoma pakilti karjeros laiptais. Tačiau įgyvendinti naująją strategiją pasirodė sudėtingiau nei tikėtasi. Vis dėlto klientai pamažu priėmė šį pasikeitimą, o „Union Square Hospitality Group“ kadrų kaita sumažėjo.
