Ką dar turi įsiminti lietuvis, sumanęs pasižvalgyti po Gardiną ir jo apylinkes. Kad batka nuo Naujųjų metų leido be vizos viešėti jau nebe 5, o visas 10 dienų, kad iš Baltarusijos atsivežti namo galima 1 litrą stipriųjų alkoholinių gėrimų ir tik du pakelius cigarečių, kad kertant dviejų ne itin draugaujančių valstybių sieną teks bent porą kartų išgirsti: „Su daiktais – į lauką!“. Kad į migracijos kortelę reikės rusiškai įrašyti „Augustavo kanalas“, nors tų kanalų žiemą nepamatysi, o rusų kalbos mokykloje nesimokei.
Pirmiausia išvardijo kainas
Pirmąją šių metų ekskursiją lydėjęs gidas Raimondas autobusui dar neišvažiavus iš Vilniaus pradėjo pasakoti apie tai, kaip daug visko prirašyta apie lietuvių keliones į Gardiną, kai 2016 metų rudenį Baltarusija įvedė bevizį režimą. Kaip lietuviai šluoja penktojo pagal dydį Baltarusijos miesto parduotuves, kaip grįžtančių autobusų bagažines nuo pirkinių būna sunku uždaryti, kaip ekskursijų dalyviai klausinėja, ar alkoholio įvežimo normos taikomos ir vaikams. Suprask (koks siaubas dabartinių draudimų šalininkams!) – ištroškę lietuviai įkinko ir nepilnamečius.
Taigi Raimondas kelis kartus išdėstė, kiek kokio alkoholio galima į Lietuvą įvežti, o tarp kiekių labai išsiskyrė alus – 16 litr. Kai Lietuvoje jo kainos vis kyla, iš Gardino grįžtantiems lietuviams tai didelė paguoda. Raimondo žodžiais, toks kiekis litrais – tai pusantros dėžės.
O tų gėrimų, kuriuos iš lietuvių gyvenimo siekia išguiti valdžia, kainos Baltarusijoje tikrai nedidelės: štai litrinis butelis viskio Gardine kainuoja 13 eurų, o Vilniuje – net 30 eurų.
Pigesni Baltarusijoje ir vaistai, kurių grįždami į autobusus prisigrūda lietuviai. Bet čia, anot Raimondo, yra ištisa litanija, kas galima vežti ir ko ne. Dar lietuviai mėgsta atsivežti ir gyvsidabrinių termometrų, kurių Lietuvoje jau nebėra. Tiesa, ir Baltarusijoje jie parduodami tik valstybinėse vaistinėse.
Žvelgė pro grotas į lentynas
Nors ankstyvas šeštadienio rytas, Raigardo pasienio punkte priekyje – du lietuvių autobusai. Ir pirmoji komanda: „Su daiktais – į lauką!“ Pakratyti lietuvius sumanė baltarusiai. Besistumdant eilėje keliautojai stengėsi pro grotas įžvelgti kainas „Duty Free“ parduotuvėje. Graudu žiūrėti į tokį vaizdą.
O baltarusiai nutarė parodyti savo galią, Iš kišenių liepdami išimti metalinius daiktus, parodyti kuprines. Taip jau seniai nebuvo. Įpratę prie padidėjusių keliautojų srautų iš Lietuvos, tikrintojai į įvažiuojančius žiūrėjo pro pirštus.
Naujiena toks baltarusių uolumas buvo ir Raimondui: vienuolika metų jis turistus lydi į Baltarusiją, trečią pasą pasikeitė, nes tuose dokumentuose nebetilpo antspaudai ir vizos. Ir per tiek laiko tik penkis kartus taip uoliai kratė.
Į „Duty Free“ bus galima tik kelionės pabaigoje, tačiau lietuviai jau aptarinėjo, ką pirks.
Nuo pasienio iki Gardino – tik trisdešimt kilometrų, dauguma autobuso keleivių rusakalabiai, tad jie nutarė likusį kelią tylomis ištverti Raimondo pasakojamas linksmas , o kartais ir pašiepiančias istorijas apie baltarusių valdžią ir gyvenimą šalyje, kuri vadinama paskutine diktatoriaus valdoma valstybe Europoje.
Kvietė į partizanų žemines
Po bažnyčių, cerkvių ir sinagogų apžiūros – dar vienas objektas, nuo kurio mūsų valdžiai plaukai piestu stotųsi. Tai Gardino pakraštyje į vietos mėsos kombinato įkurtas pramogų parkas. Jame – partizanų žeminės, raudonos vėliavos ir – kas baisiausia – to mėsos kombinato verdama samanė, kurios gamyba griežtai prižiūri kombinato generalinio direktoriaus žmona.
Partizaniškais kailiniais vilkintis vietos gidas gal naiviai, bet nuoširdžiai pasakojo apie dviejų tautų draugystę, apie tai, kaip gerai bevizis režimas, nes lietuviai atveža pinigų, kuriuos galima panaudoti toliau įrengiant partizanų žemines. O štai baltarusiai tokiomis lengvatomis pasinaudoti neturi galimybės.
„Bet ar gerai būtų, jei mes per išeigines išvažiuotume į Druskininkus gerti alaus, o jūs atvažiuotumėte čia ir nieko nerastumėte?“ – klausė baltarusis.
Baltarusis kamantinėjo, ką lietuviai veža namo, pasakojo, kad Baltarusijos piliečiai važiuoja į Vilnių pirkti drabužių, avalynės. O pabaigoje pasiūlė partizaniškas vaišes: samanės vienkartinėse stiklinaitėse, duonos su taukais ir agurkėliu.
Apsipirkti – pusantros valandos
Dydžiu į „Akropolį“ panašiame prekybos centre Gardino pakraštyje laiko apsipirkti lieka pusantros valandos. Anot Raimondo, per išpardavimus čia galima įsigyti ir nebrangių drabužių, nors šiaip jų kainos beveik tokios pat kaip Lietuvoje. Tad autobuso keleivių laukia maratonas po parduotuves. O čia dar didžiulis prekybos centras „Euroopt“ vilioja.
Dantų pasta „Splat“ – 1,5 euro, itališkų sausainių dėžė – 1,38 euro, sardinių konservai – 82 centai, kava „Legend of Columb“ – 1,43 euro, daktariškos dešros kilogramas 3,38 euro. Na, ir įvairiausi buteliai, kuriuose supilstyto skysčio nevalia. Jų kaina – nuo 2 eurų.
Atrodytų, kad autobusas gėrybių bus prikrautas iki lubų? Ne, keliautojai kukliai į maišelius įsimetę lauktuvių, neskubėdami traukė iš prekybos centro. Pusantros valandos buvo per akis.
Tik du vilniečiai atvilko kelias dėžes alaus, bet paaiškėjo, kad jas veža bent keliems Vilniuje trokštantiems bičiuliams. Net baltarusių pasienietis, įlipęs į autobusą, šyptelėjo: „Normaliai čia jūs užėjote.“
Tad 34 autobuso keleiviai išlaikė blaivybės egzaminą, nors tuo niekaip nenorėjo patikėti lietuvių muitininkai. Tad vėlų vakarą dar kartą nuskambėjo komanda: „Su daiktais – į lauką!“ Muitininkai naršė po saloną ir negalėjo patikėti, kad jame neprikimšta cigarečių, alkoholio. Keliautojai susigrūdę su krepšiais kantriai laukė tarnybinėse patalpose, kol tikrintojai baigs darbą autobuse.
O paskui po vieną ėjo į lauką, dėjo krepšius ant stalo ir privalėjo gryno oro panorusiems įkvėpti muitininkams vardyti, ką veža.
„Lietuviai visada mėgsta „nusiplauti“, – prieš tai vienoje Gardino užkandinėje ištarė vietos girtuoklis Valentinas. 17 metų jis išvažiavo į Sankt Peterburgą, bet neįstojus į aukštąją mokyklą jam buvo gėda grįžti namo. Tad liko Rusijoje, kol pagaliau baigė studijas. Grįžo namo, gavo geidžiamą finansininko darbą, lietuviams padėdavo įsigyti detalių, bet pasitikėjimo jais neįgavo iki šiol.
Deja, pasitikėjimo trūksta ne tik Valentinui.
